Santa Maria vulkanas

Į Quetzaltenango (Xela) atvažiavau turėdamas vienintelį planą – įkopti į šalia miesto esantį 3772m aukščio Santa Maria vulkaną. 

Tai nėra pats aukščiausias vulkanas Gvatemaloje (aukščiausias Tajumulco vulkanas siekia 4220m), bet yra vienas iš nedaugelio, į kurį galima kopti savarankiškai. Į kitus vulkanus dėl saugumo situacijos ir dažnai pasitaikančių apiplėšimų lipti ne grupėmis nerekomenduojama. Santa Maria vulkanas dabar nėra aktyvus ir paskutinis rimtas išsiveržimas buvo 1902m, kurio metu žuvo daugiau negu 1500 žmonių. Bet šis vulkanas turi vieną papildomą bonus'ą – paskutinio išsiveržimo metu šalia jo gimė (ar atsirado) gerokai mažesnis 2488m Santiaguito vulkanas, kuris nuo to laiko neleidžia apie save pamiršti nuolat spjaudydamas pelenus ar karštas dujas. Galimybė visa tai pamatyti iš viršaus ir suvilioja daugumą keliautojų kopti į Santa Maria. Įveikti šį vulkaną užtrunka apie 4-5val ir iš mūsų El Mirador žygio gidų sužinojau, kad įdomiausia tai atlikti naktį, taip pasitinkant saulę viršūnėje. Į pagalbą buvo pasitelkti kelionių vadovai ir visagalis internetas ir taip pavyko išsiaiškinti, kad žygis prasideda kalno papėdėje esančiame Llanos del Pinal kaimelyje, keli kilometrai į pietus nuo Xela'os. Gvatemaloje ne visada užtenka žinoti miesto ar kaimo į kurį keliauji pavadinimą, nes kai kurie maršrutai prasideda ne pagrindėje autobusų stotyje. Man pasiseka, nes į Llanos del Pinal autobusai ir pikapai važiuoja ne iš kitame miesto gale esančio autobusų terminalo, bet iš netoli mano hostel'io esančių pagrindinių miesto kapinių. Joks transportas naktį, aišku, nevažiuoja, tad kelionę reikia pradėti iš vakaro. Pavyksta sužinoti, kad netoli pusiaukelės į viršūnę yra lygi aikštelė puikiai tinkanti šiek tiek pamiegoti prieš galutinį kilimą. Iš pradžių planavau kopti vienas, bet savo planus papasakoju hostelyje sutiktam iš Vietnamo kilusiam ir JAV gyvenančiam Lyn ir jis užsimena, kad norėtų prie manęs prisijungti. Tiesą sakant, tuo nesu visiškai patenkintas, nes Lyn man pasirodo šiek tiek įkyrokas ir užknisantis tipas, bet negi atsakysi žmogui. Taigi trečiadienį atsikėlęs nukeliauju į miesto turgų, nusipirkti maisto kelionei bei kitų reikalingų smulkmenų, tokių kaip atsarginiai elementai prožektoriui. Apie pietus grįžtu į savo hostelį ir randu Lyn jau manęs belaukiantį. Susipakuoju į kuprinę reikalingus daiktus ir iškeliaujam. Atvykus į Llanos del Pinal paaiškėja, kad Lyn neturi pasiėmęs nei kiek maisto ir paklausia gal mano maisto užtektų mums abiems. Atsakau, kad nors sau ir turiu pakankamai, bet dviems nežinau ar užteks ir geriau tegul ką nors nusiperka. Po 15min praleistų kaimo parduotuvėje jis šiaip ne taip išsirenka dvi skardines šprotų ir pradedam žygį.

Pradėjus eiti paaiškėja, kad mano ėjimo tempas gerokai spartesnis negu kolegos, kuris po pirmų 10min jau sunkiai atgauna kvapą ir pasiūlo sustoti pailsėti. Kadangi, pagal mano turimą informaciją, kelias pažymėtas tik iki stovyklavietės, netrukus nusprendžiu eiti greičiau ir dar prieš leidžiantis saulei nors šiek tiek patikrinti už jos easntį kelią. Tad palieku Lyn'ą keliauti lėčiau ir vedamas dar kaimelyje prie mūsų prisijungusio vietinio gido paspartinu tempą.

Žygis ir man nepasirodo nei kiek lengvas, nes įkalnė darosi vis statesnė ir vis dažniau pačiam prireikia sustojimų kvapui atgauti. Bet visa tai atperka vis gražesni atsiveriantys vaizdai.

Stovyklavietė turėtų būti už poros valandų kelio, bet dar žygio pradžioje padarau gana didelę klaidą pamiršdamas pasižiūrėti į laikrodį. Keliaudamas atpratau žinoti laiką, nes laikrodį turiu tik telefone, kurio dažniausiai su savimi nesinešioju. Pradėjus temti suprantu, kad jau turėjo praeiti gerokai daugiau negu pora valandų ir stovyklavietę greičiausiai būsiu praėjęs. Suklaidino tai, kad turėjau pasenusią informaciją, nes dabar kelias aiškiai pažymėtas iki pat viršūnės. Temstant oras gerokai atvėsta ir, kadangi žygį pradėjau su šortais, marškinėliais ir sandalais, kiekvieną kartą vos sustojus pasidaro šalta. Persirengti kolkas nenoriu, nes turiu tik vieną komplektą šiltesnių drabužių ir nenoriu, kad einant jie suprakaituotų ir sušlaptų. Sutemus nusprendžiu, kad jau tikrai praėjau ir nusprendžiu sustoti pirmoje lygesnėje vietoje, kur Lyn'as mane pasivijęs galėtų pasistatyti palapinę. Atgal eiti visai nesinori, nes paskutinę matytą pievutę praėjau prieš daugiau nei valandą. Tiesą sakant, nelabai jau ir tikiuosi išvysti Lyn'ą, nes įkalnė tikrai žudanti, o jam jau kelionės pradžioje sunkiai sekėsi. Paėjus dar gerą pusvalandį jokios patogesnės vietos stovyklavietei nematyti. Užtat nelabai maloniai nuteikia, toks pakeliui ant tako išvystas vaizdas.

Galiausiai suprantu, kad šiandien jau tikrai gana ir kuo toliau eisiu tuo šalčiau bus miegoti. Man nakvynei lygi vieta nereikalinga, nes miegu hamake, o tikimybė kad Lyn'as mane pasivis man atrodo vis menkesnė. Sustojus iškart persirengiu, bet net ir su visais mano turimais drabužiais nėra labai šilta. Ką gi, geriau nebus, tad šalia tako tarp dviejų medžių pasikabinu savo hamaką ir šiek tiek užkandu pats bei pamaitinu mūsų gidą. Jis kolkas savo pareigas atlieka puikiai visą laiką bėga pirmas taip rodydamas man kelią. Pavalgęs lendu į miegmaišį ir, nusistatęs žadintuvą 3 valandai, bandau šiek tiek nusnausti.

Pamiegoti nors ir nebuvo labai šilta, bet pavyko neblogai. Sunkiausia dalis – vidury nakties prisiversti išlysti iš miegmaišio ir kažkur eiti. Tam tenka sukaupti visas valios pastangas. Man dar besikrapštant hamake, pradeda loti šuo. Suprantu, kad tuoj sulauksiu svečių ir pasiskubinu greičiau išlysti. Pamatau artėjančią šviesą ir po akimirkos išgirstu Lyn'o balsą. Pasirodo jis šiek tiek pailsėjo stovyklavietėje, kurią aš praėjau, ir dabar jau kelios valandos kaip kopia aukštyn. Lyn'as žiauriai pavargęs ir alkanas, nes vieni šprotai, matyt, nelabai lenda. Duodu jam pakelį sausainių ir, kol jis bando atgauti jėgas, susipakuoju savo daiktus. Iki saulėtekio dar beveik dvi su puse valandos, bet, kadangi nežinom kiek liko kelio, daug negaišdami pradedam eiti. Lyn'o stengiuosi daugiau iš akiračio nepamesti, nes jaučiuosi šiek tiek kaltas palikęs jį vieną ir alkaną stovyklavietėje. Nepraėjus nei pusvalandžiui pradeda retėti medžiai ir suprantu, kad viršūnė jau čia pat. Dar kelios minutės ir Santa Maria vulkanas įveiktas. Tą pakilų jausmą pasiekus kolkas aukščiausią mano gyvenime viršukalnę šiek tiek sugadina aplinkui besiganančios kelios karvės. Jeigu jos čia kažkaip užlipo, matyt tai nėra taip sudėtinga... Naktis giedra ir miesto šviesos toli apačioje atrodo tikrai fantastiškai.

Iki saulėtekio dar beveik pora valandų, kurias reikia kažkaip ištempti. Už didesnio akmens randam šiokią tokią užuovėją, įsisupam į miegmaišius ir pusiau sėdėdami dar šiek tiek pamiegam. Prieš šešias pradeda brėkšti rytas ir suprantam, dėl ko mes čia lipom. Nors užėjo debesys ir miesto jau nelabai matyti, bet saulėtekis fantastiškas.

Viršūnėje, pasirodo, nakvojom ne vieni. Šiek tiek tolėliau kažkokioje įduboje užsidengę juoda plėvele nakvojo grupė majų.

Majams šis kalnas yra šventas ir sustoję į būrelį jie pradeda giedoti religines giesmes. Kartu su tekančia saule tai sukuria tikrai magišką atmosferą. Galiausiai kitoje kalno pusėje aptinkame ir Santiaguito vulkaną. Prisėdame pažiūrėti ir po kelių minučių iš jo pradeda rūkti dūmai.

Tikrovėje visa tai atrodo dar daug kartų geriau... Viršūnėje praleidžiam dar pora valandų, per kurias pridarom begales nuotraukų ir pabaigiam vartoti maisto atsargas.

Nusileisti užtrunkam apie tris valandas ir dar prieš vidurdienį, šiek tiek pavargę, bet su begale gerų emocijų, sugrįžtam į savo hostelį. Job's done...

Beje, vakar buvo mėnuo kaip esu kelyje. Planavau šią savaitę jau išvažiuoti iš Gvatemalos, bet planai ir yra tam kad juos būtų galima pakeisti. Taip ir atsitiko. Praeitą ketvirtadienį besiskusdamas supratau, kad man dar labai trūksta ispanų kalbos žinių. Turbūt viso pasaulio kirpėjus vienija pomėgis daug šnekėti, tad pusvalandis kol skuto barzdą man buvo įtemptas bandant atsakinėti į visus klausimus. Mano žodynas pasibaigia po kokių 5min pokalbio, be to jaučiuosi gana kvailai negalėdamas nieko pasakyti būtuoju laiku. Savarankiškai studijuoti gramatiką ar mokytis žodžius keliaujant yra tikrai sunku, nes galva visą laiką užimta buvusiom ir būsimom lankytinom vietom, nakvynės ar autobusų paieška ir panašiais dalykais. Taigi neliko nieko kito kaip tik grįžti į mokyklą. Penktadienį užsirašiau į vieną iš Xela'oj esančių ispanų kalbos mokyklų ir, pradedant šiandiena, šią savaitę kasdien po 5 valandas mokysiuosi ispanų kalbos bei gyvensiu vietinėje šeimoje. Jeigu neužduos daug namų darbų, artimiausiom dienom aprašysiu 5dienio kelionę į didžiausią Gvatemalos turgų bei savaitgalį praleistą senojoje sostinėje Antigua.