Kelyje...: Utila – nardytojų rojus

Senokai jau nerašiau... Iš dalies dėl to, kad paskutinėm dienom daug keliavau ir po daugybės valandų perpildytuose autobusuose nelabai lieka noro sėdėti prie kompo, iš dalies, kad po jau beveik poros mėnesių praleistų čia pripratau prie aplinkos ir vis mažiau dalykų nustebina ar pribloškia. Tikrai nesakau, kad nusibodo ir nebandau kažkuo skūstis, tiesiog kaip sako lietuvių patarlė – prie gero gyvenimo priprantama... Vakar buvo paskutinis mano vakaras Gvatemaloje, už kelių valandų jau pajudėsiu link Meksikos ir po savaitės tokiu pat metu, jeigu jokie vulkanai nesumaišys, turėčiau būti Briuselyje. Sunku palikti Gvatemalą, per tiek laiko pripratau prie čionykščio gyvenimo stiliaus, pamėgau vietinius žmones ir papročius. Turbūt neįmanoma praleidus tiek laiko nepamilti šios šalies turinčios turtingą istoriją ir kultūrą, puikius orus, žemas kainas ir draugiškus žmones... Bet gana apie tai, šiandien pasakojimas apie savaitės vizitą Hondūro nardytojų rojuje – Utilos saloje.

Nuo pat pirmųjų savo kelionės dienų kone visi sutikti keliautojai kalbant apie aplankytas ar planuojamas lankyti vietas pamini nardymą Bay Islands (Įlankos salose). Tai be jokios abejonės populiariausias objektas Hondūre, kuris kovoje dėl turistų dažnai pralaimi savo kaimynėms – Gvatemalai ar Nikaragvai. Bay Islands susideda iš trijų salų – Roatán, Utila ir Guanaja – kurios yra išsidėstę pietiniame Mesoamerikos barjerinio rifo pakraštyje. Tai antras pagal dydį barjerinis rifas pasaulyje ir didžiausias šiauriniame pusrutulyje (didžiausias yra Didysis barjerinis rifas greta Australijos). Visos trys salos skirtos skirtingų pomėgių ir biudžetų keliautojams. Roatán – didžiausia ir populiariausia iš Bay Islands, turinti ką pasiūlyti ir backpacker'iams ir all-inclusive tipo keliautojams. Guanaja – mažiausiai lankoma, bet kartu ir brangiausia iš trejeto, esanti tikrai ne kiekvienam pagal kišenę (nesutikau nei vieno žmogaus, kuris ten buvo). Na ir Utila – backpacker'ių rojus, viena iš pigiausių vietų pasaulyje gauti nardymo sertifikatą (nors girdėjau, kad Filipinai dar šiek tiek pigiau). Visose trijose salose anglų kalba vyraujanti ir beveik visi ją supranta. Sakoma, kad tikrai neprašausi, nesvarbu į kurią salą važiuotum, o kadangi biudžetas man vienas svarbesnių faktorių, daug svarstymų nekilo. Šį kartą prieš važiuodamas atlikau “namų darbus” ir šiek tiek pasidomėjau kas ir kaip. Nardymas nėra labai pigus malonumas – vienas nėrimas sertifikuotiems nardytojams Utiloje kainuoja nuo 20US$, “Open water” kursas kurį pabaigęs gali nardyti bet kur pasaulyje – apie 250US$. Maistas saloje girdėjau taip pat yra gerokai brangesnis negu žemyninėje dalyje, nes viskas turi būti atplukdyta. Norėdamas sutaupyti tai atlieku pats – ryte, prieš važiuodamas į La Ceiba prieplauką iš kurios yra valtis į Utila, nusiaubiu šalia hostelio esančią parduotuvėlę. Į krepšius keliauja kone viskas ko gali prireikti – ryžiai, makaronai, mėsa, sūris, įvairios daržovės, 0,7. Nusiperku net kokosų pieno kariui... Po tokio apsipirkimo kuprinė pasunkėja ne vienu kilogramu, rankose turiu nešti dar ir papildomą krepšį bet jaučiuosi pilnai apsirūpinęs bent kelioms dienoms. Didelis Utilos pliusas yra tai, kad į kursų kainą beveik visur yra įskaičiuota ir nakvynė, o dauguma hostelių turi bendras virtuves. Taigi su kitu būsimu nardytoju iš La Ceib'os hostelio šokam į taksi ir važiuojam į prieplauką, kuri yra apie 12km nuo miesto centro (visi sako, kad autobusai nėra labai patikimi ir kartais kelionė gali užtrukti gerokai ilgiau nei įprastai, o į valtį pavėluoti nesinori, nes yra tik dvi per dieną). Prieplaukoje įsigįju nepigų bilietą (21US$) ir kartu su būriu kitų laukiančiųjų 9:30 lipam į “Utila princess”.

Kelionė užtrunka šiek tiek daugiau negu valandą ir turintiems jautrius skrandžius rekomenduojama išgerti tablečių nuo jūrligės, nes jūra gali būti gana nerami. Utila pasitinka būriu nardymo mokyklų atstovų. Konkurencija saloje tikrai didelė ir vos išsilaipinus pripuola gauja žmonių vienas paskui kitą vardindami savo mokyklos privalumus ir kviečiantys užsukti. Visi pasakoja ta pačią istoriją – užsuk, pas mus galėsi palikti savo kuprinę ir tada ramiai pasivaikščioti ir išsirinkti. Aš žinau, kad kur nors palikęs savo kuprinę, jos jau daugiau niekur tempti tikrai nenorėsiu ir pilnomis rankomis lankstinukų paeinu šiek tiek toliau nuo prieplaukos apsigalvoti. Nusprendžiu ieškoti mokyklos esančios ramesnėje salos pusėje, kur bus mažiau pagundų vakarais lankyti aplinkines kavines ir barus. Iš esmės žinau, kad ir kurią mokyklą pasirinksiu, blogai vistiek nebus, nes visos turi gerus instruktorius, rimtą požiūrį į saugumą ir kainos skiriasi minimaliai. Patraukiu į pasirinktą pusę ir šiek tiek paėjęs nuo prieplaukos užeinu į vieną. Vienas iš instruktorių pasitinka labai maloniai, pasiūlo vaisvandenių ar alaus (turint daugiau kantrybės turbūt ir prisigerti galima bevaikštant tarp mokyklų) ir aprodo valdas. Viskas atrodo tikrai gerai (aišku, nedaug aš ką ir suprantu apie visokias įrangas), bet yra vienas didelis minusas – bendra virtuvė dar tik statoma. Yra kelios virtuvės su brangesniais privačiais kambariais, kuriomis galėsiu naudotis jeigu tie kambariai bus laisvi. Toks “jeigu” man nelabai tinka tad einu toliau. Paėjus dar šiek tiek prieinu kitą mokyklą – Ecomarine, kurios atstovė pirmoji prie manęs pripuolė atplaukus. Vėl vienas instruktorių aprodo patalpas. Virtuvė, nors ir nelabai kokia, bet yra ir nusprendžiu toliau nebeieškoti. Žinau, kad ir kur beeičiau visur man patiks ir paskui bus tik sunkiau išsirinkti. Ecomarine nepasirodo kuo nors labai išskirtinė, bet atmosfera draugiška ir, kas man patiko, įsikūrusi atokiau nuo kitų. Mokykla, kaip ir dauguma kitų, įsikūrusi virš vandens, šalia priparkuota ir mokyklos valtis pavadinta pagal populiariausią šalyje alų “Salva Vida” (liet. “Gelbėja gyvybes” - neblogas pavadinimas alui, ar ne ;)).

Patys kursai savo struktūra visose mokyklose panašūs, nes dauguma dirba su populiariausia pasaulyje PADI sertifikavimo agentūra. Pabaigti “Open Water” kursą reikia kažkur 4 dienų. Dienų skaičius gali skirtis priklausomai nuo mokyklos ar nardytojų norų, bet kursų turinys ir sudėtis visur vienodi. Pirmos dvi dienos skirtos mokomųjų filmų žiūrėjimui, testų sprendimui ir pratyboms negiliame vandenyje. Trečiąją dieną yra pirmieji du nėrimai į 12m gylį ir laikomas teorijos egzaminas. Na ir ketvirąją dieną yra dar du nėrimai, tik šį kartą jau į 18m gylį (maksimumas kiek galima nerti turint “Open Water” sertifikatą). Kadangi konkurencija Utiloje itin didelė, beveik visos mokyklos pabaigus kursą dar pasiūlo du nemokamus “fun dives”. Taigi sekančią dieną po atvykimo pradedu mokytis. Kartu su manim kursą pradeda ir vienas japonas, vardu Keita. Jo anglų (kaip ir ispanų) kalbos žinios gana ribotos. Mūsų instruktorei Debbie pavyksta jam surasti mokomąją knygą japonų kalba, bet japoniškai kalbančio instruktoriaus saloje nėra. Kadangi anksčiau apie nardymą nežinojau absoliučiai nieko, netgi ir filmų žiūrėjimo dalis pasirodo gana įdomi. Kursai parengti kokybiškai ir tikrai įkala į galvą pagrindines taisykles. Pavyzdžiui, pati pagrindinė nardymo taisyklė yra niekada nesulaikyti kvėpavimo. Tai labiausiai aktualu kylant į paviršių. Pasirodo spaudimas po vandeniu yra žymiai didesnis ir jau dešimties metrų gylyje oro molekulės priartėja viena prie kitos ir oras tampa dvigubai tankesnis bei užima dvigubai mažiau vietos (20m – trigubai, 30 – keturgubai ir t.t.). T.y. jeigu pripūstumėte balioną ir su juo nusileistumėte į dešimties metrų gylį, jis taptų dvigubai mažesnis, o iškilus į viršų jis ir vėl padidėtų. Deguonies balionas orą tiekia priklausomai nuo aplinkos spaudimo ir kuo didesnis gylis, tuo tankesniu oru kvėpuoji. Tad jeigu įkvėptumėte oro 10 metrų gylyje ir nekvėpuodami iškiltumėte į paviršių oras plaučiuose išsiplėstų dvigubai ir pasekmės gali būti tikrai liūdnos. Taigi su nardymu tikrai geriau nejuokauti ir sąžiningai viską išmokti. Bet turbūt didžiausias pavojus nardant yra tai kad nardymas gali laaaaabai patikti. Ne vienas pabaigęs pirmąjį “Open Water” kursą, lieka toliau mokytis “Advanced”, “Rescue Diver”, “Dive Master” ir t.t. Mielu noru ir aš ten būčiau pasilikęs ilgiau, bet, deja mano vizitą gana stipriai riboja tiek laikas, tiek ir biudžetas.

Beveik visą laiką saloje ir praleidau tarp mokyklos ir hostelio. Gyvenimas toks paprastas, koks tik gali būti – atsikeli, pavalgai, eini į mokyklą, pasimokai, panardai, grįžti papietauti, vėliau vėl nueini į mokyklą pasimaudyti ar pasinaudoti internetu, vakare pabendrauji su kitais hostelio gyventojais ar pažiūri filmą ir eini miegot. Oras geras, vanduo šiltas – ko daugiau gali žmogui reikėti... Jeigu yra noro galima nemokamai snorkelinti ar paplaukioti kajakais, bet aš tiesą sakant per visą savaitę taip ir neprisiruošiau. Netgi po pačią salą daugiau pasivaikščiojau tik paskutinį vakarą – anksčiau tiesiog nebuvo noro. Iš tiesų Utiloje per daug ir nėra ką pamatyti ar nuveikti. Visi į salą atvažiuoja nardyti ir visas gyvenimas ten sukasi apie tai. Povandeninis pasaulis tikrai įspūdingas ir žodžiais nenupasakojamas. Vieną dieną kartu nardžiusi pana turėjo povandeninę kamerą ir viską filmavo. Susitariau, kad kitą dieną ji man įrašys video į flash'ą, bet ji viską iškėlė į vieno instruktoriaus kompiuterį, o į instruktoriaus namus tą naktį kažkas įsilaužė ir kompiuterį pavogė. Gal taip ir geriau, kai kurie dalykai geriausiai išlieka atmintyje...

Saloje praleidau šešias pilnas įspūdžių ir nerūpestingo gyvenimo dienas. Utila – tolimiausias taškas, kur man šios kelionės metu pavyko nukeliauti ir pirmadienį lipdamas į valtį plukdančią atgal į La Ceiba supratau, kad jau prasideda kelionė atgal. Tiesa, pakeliui dar planuoju aplankyti ne vieną įspūdingą vietą, nes keliausiu kitu keliu negu atvažiavau, bet vistiek į valtį lipu labai nenoriai...