Kelyje...: ¡Viva la Fiesta!

Prieš kokią savaitę prisiminiau, kad būtinai reikia aplankyti gvatemalietišką fiestą. Išpildyti šį mano norą labai sunku nebuvo. Šiek tiek pagooglinus radau sąrašėlį, į kurį itraukta daugiau nei 370 įvairiuose miestuose ir kaimuose vykstančių fiestų. Gvatemaliečiai yra super religingi. Kiekvienas miestas ar kaimas turi savo globėją ir bent kelios dienos metuose yra švenčiamos jo garbei. Reikia tik iš visos šios galybės ką nors išsirinkti. Jokių aprašymų mano rastam sąraše nebuvo, tad beliko šauti aklai. Dėmesį patraukė gegužės pirmomis dienomis maždaug 10 įvairių miestų ir kaimų šalyje švenčiama fiesta “Santo Niño de La Cruz” (Šventasis Kryžiaus Vaikas) garbei. Daugumoje kaimelių šventė vyksta bent jau 3 dienas ir kulminaciją pasiekia gegužės 3 dieną. Su Google Maps pagalba išsiaiškinu, kad vienas miestelis pavadinimu “Cajolá” yra visai netoli Xela'os. Tokios progos praleisti nesiruošiu ir antradienį tiesiai po pamokų keliauju į jau neblogai pažįstamą autobusų terminalą. Vos atėjus, kaip ir visada, atsiranda būrys pagalbininkų ir po akimirkos jau sėdžiu autobuse. Kokį pusvalandį tenka palaukti kol autobusas užsipildo (jokie autobusų grafikai čia neegzistuoja). Susimoku 6Q ir pagal tai nusprendžiu, kad kelionė turėtų užtrukti šiek tiek daugiau pusvalandį. Įvažiavus į Cajolá” šiek tiek sunerimstu – gatvės tuščios ir jokia švente čia nekvepia. Bet po akimirkos suprantu, kad vis dėlto papuoliau ten kur ir norėjau. Miestelio centre pilna žmonių, šurmuoliuja gatvės prekeiviai, dūzgia atrakcionai. Vedamas muzikos garsų atsirandu centrinėje miestelio aikštėje. Tokios šventės dar tikrai nesu matęs... Centrinėje aikštėje, kuri dydžiu būtų panaši į maždaug pusę Alytaus rotušės aikštės, pastatytos trys scenos. Kiekviena scena turi savo audio aparatūrą, kuri ir per miesto dienas Alytuje gėdos tikrai nepadarytų, ir kiekvienoje scenoje groja po grupę. Visos vienu metu. Ir, aišku, kiekviena stengiasi pritraukti kuo daugiau žiūrovų, tad garsas atsuktas iki maksimumo. Priešais kiekvieną sceną šoka šokėjai persirengę visokiais pasakų personažais. Paklausyti muzikos čia nelabai pavyks, bet vaizdas įspūdingas. Užsukęs į papuoštą miestelio bažnyčią randu ir šventės kaltininką.

Cajolá – tipinis, skurdžiai gyvenantis Gvatemalos Highlands (aukštumų) regiono miestelis. 36 kvadratinius kilometrus užimančioje savivaldybėje viso gyvena apie 15 tūkstančių gyventojų, iš kurių ketvirtadalis pačiame miestelyje. 93% gyventojų yra Mam genties majai, tarpusavyje dažniausiai bendraujantys savo kalba. Jokios pramonės čia nėra ir pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis – žemdirbystė. Statistika tikrai liūdna; net 94% gyventojų sunkiai verčiasi ir 57% gyvena ekstremaliam skurde (tai reiškia, kad trūksta pinigų net pavalgyti). 69% (pagal kitus šaltinius net 91%) gyventojų yra neraštingi, 77% namų prastos būklės, 46% neturi tualeto. Miestelyje yra vienas sveikatos centras, kuriame 3 rytus per savaitę dirba vienas daktaras. Jokių turistinių atrakcijų čia nėra, tad nenuostabu, kad per pusdienį praleistą šventėje taip ir nemačiau daugiau nei vieno užsieniečio. Korupcija – dar viena miestelio problema. Neseniai gyventojai sužinojo, kad 4 milijonų Quetzal'ių paskola, kurią miestas gavo iš banko vis dėlto buvo 7 milijonai. Likusią dalį manoma pasidalino meras su iždininku. Buvęs meras prieš kelis mėnesius mirė, o iždininkas kovo mėnesį savivaldybėje buvo suimtas (kažkur girdėta situacija) ir dabar areštinėje laukia teismo.

Bet fiestoje viso to nepastebėjau. Įvairiems prekeiviams darbo atrodo netrūksta ir žmonės tikrai linksiminasi. Aš visą laiką jaučiuosi šiek tiek stebimas ir kone kiekvienas alkoholio padauginęs pilietis jaučia pareigą paspausti man ranką. Man tai per daug netrukdo ir džiaugiuosi švente pralošdamas kelis quetzal'ius įvairiuose žaidimuose ar įsigydamas kokį nors gatvės skanėstą. Netrukus prie manęs prieina pusėtinai angliškai kalbantis vyras. Pasirodo, jis kilęs iš gretimo kaimo, bet dabar gyvena ir dirba JAV. Benjamin'as, kaip ir didelė dalis lietuvių emigrantų UK, man pasirodo truputį pasikėlęs ir turbūt jaučiasi šiek tiek protingesnis už niekur neemigravusius žemiečius. Išpešti iš jo kokios nors įdomesnės informacijos, kaip ir juo atsikratyti nepavyksta, tad paskutines kelias valandas praleidžiu ne vienas. Norėdamas pažiūrėti kaip viskas atrodo iš viršaus už 8Q (1US$) nusiperku bilietą į velnio ratą. Atrakcionas pasirodo skirtas mėgstantiems adrenaliną ir sukasi gerokai greičiau negu kiti mano matyti velnio ratai. Deja, pabūti šventėje ilgiau ir sulaukti vakaro negaliu. Gvatemaloje autobusai baigia darbą gana anksti, ir po 17val yra nemaža tikimybė jokio transporto nesulaukti. Nakvoti čia irgi negaliu (o ir abejoju ar yra bent vienas viešbutis), nes rytoj ryte reikia į mokyklą. Tad nelieka kitos išeities kaip tik lipti į perpildytą autobusą ir keliauti atgal.