Atgal į mokyklą

Paskutiniu metu daug rašiau apie tai kur buvau nuvykęs, bet taip nieko ir neparašiau apie miestą, kuriame gyvenu. Taigi šis straipsnis skirtas Quetzaltenango (aka Xela), kur iš esmės praleidau paskutines dvi savaites. Kaip ir dauguma dalykų mano kelionėje, taip ir šis užsibuvimas Xela'oje buvo visiškai neplanuotas. Vienintelis mano tikslas atvykstant buvo įkopti į Santa Maria vulkaną. Tą atlikau, bet iš Xela'os taip ir neišvažiavau. Iš pradžių sutrukdė San Francisco turgus, kurį būtinai norėjau aplankyti, paskui ispanų kalbos pamokos.

Taigi Quetzaltenango yra antrasis pagal dydį Gvatemalos miestas turintis apie pusantro šimto tūkstančių gyventojų. Tai vienas iš svarbiausių centrų Ki'che genties majams ir dauguma žmonių jį vadina senuoju Ki'che vardu “Xelajú” arba tiesiog Xela. Miestas įsikūręs daugiau nei 2.3km aukštyje, tad oras čia vėsesnis negu kitose Gvatemalos dalyse ir su šortais išsisukti pavyksta ne kasdien. Šalia šio miesto įspanų užkariautojas Pedro de Alvarado 1524m mūšyje nukovė Ki'ché karalių Tecún Umán ir nuo tada miestas oficialiai pervadintas Quetzaltenango, kas reiškia quetzal'io (nacionalinis Gvatemalos paukštis) vieta. 1848 metais miestas persivadino “El Sexto Estado de los Altos” (Šeštoji kalnų valstija) ir pasiskelbė nepriklausomu nuo Gvatemalos. Tiesa, jų nepriklausomybė tęsėsi vos pora metų ir Gvatemalos kariuomenė greitai grąžino miestą į šalies sudėtį. Miestas labiausiai suklestėjo XIXa. pabaigoje kaip kavos augintojų centras. Kavos pupelėms augti reikalingas gana specifinis klimatas, kuris randamas aplink Xelą. Pakilimas baigėsi 1902m kai žemės drebėjimas kartu su išsiveržusiu Santa Maria vulkanu sunaikino didelę dalį miesto. Dabar Xela modernus Gvatemalos miestas populiarus tiek tarp vietinių, tiek tarp turistų. Pagal ispanų kalbos mokyklų skaičių jį lenkia tik Antigua, tad čia visada sutiksi nemažai užsieniečių. Miestas turi ką pasiūlyti ir be mokyklų. Aplinkui yra nemažai vulkanu, tarp kurių ir už poros valandų kelio esantis aukščiausias Centrinės Amerikos taškas Tajamulco (4220m). Aplinkiniuose kaimeliuose vyksta vieni autentiškiausių turgų o kalnuose yra gražiausios karštosios versmės. Kitaip nei šalies sostinė, tai tikrai saugus ir tvarkingas miestas.

Praeitos savaitės gale supratau, kad man dar stipriai trūksta ispanų kalbos žinių. Kadangi Xela garsėja savo mokyklomis, kurios taip pat yra ir vienos pigiausių šalyje, toli ieškoti nereikėjo. Praeitą penktadienį grįžęs iš San Francisco iš karto užsiregistravau kone pirmoje pasitaikiusioje kalbos mokykloje pavadinimu “Kamalbé”. Daugiau ieškoti nenorėjau, nes buvo jau pentadienio popietė, o aš būtinai norėjau išspręsti visą šitą reikalą dar prieš savaitgalį ir grįžęs po turgaus baisiai norėjau valgyti. Be to ši mokykla pasiūlė tikrai gerą kainą – 125US$. Į šią sumą įeina 5 dienas po 5 valandas trunkančios privačios pamokos bei savaitės gyvenimas vietinėje šeimoje su maitinimu tris kartus per dieną. Taigi pirmadienį su visais savo daiktais 8tą ryte nukeliauju į mokyklą. Susipažįstu su savo mokytoju Sergio, kuris angliškai moka vos kelis žodžius (kaip ir dauguma kitų mokytojų). Po pirmos pamokos mokykloje mane pasitinka šeimininkė ir atsiveda į namus. Be manęs čia gyvena dar du studentai – kanadietė slaugė, kuriai kaip supratau jau daugiau nei 60 metų, nors pagal išvaizdą ir elgesį tiek tikrai neduočiau ir šiek tiek už mane vyresnis danas. Gaunu savo kambarį antrame aukšte, kuris yra tikrai karališko dydžio.

Namas irgi didelis, turi nemažą vidinį kiemą. Šeimos galva čia pat namie užsiima prekyba dujų balionais. Jo žmona nedirba ir visą dieną taip pat sukasi namie, gamina valgyti ir pan. Kartu su tėvais gyvena ir vienos iš dukrų šeima su dviem mergaitėm, kurių vienai šešeri o kitai pusantrų metukų.

Valgyti visi susirinkdavom virtuvėje, kuri kartu yra ir valgomasis.

Maistu skųstis tikrai negaliu, tiesa, nebuvo jis ir kažkoks labai ypatingas. Vienintelis dalykas kas tikrai nepatiko – pusryčiams dažnai gaudavom tik Kellogs'ų, kurių aš nuoširdžiai negaliu pakęsti. Kartais savo racioną paįvairindavau nusipikrdamas vaisių. Pvz., šiandien netoli namų pamačiau stovintį pikapą pilną ananasų. Iškaba skelbė, kad trys ananasai kainuoja 10Q (1eur). Progos nepraleidau...

Kadangi mokykloje pasakiau, kad noriu išmokti laikus, kasdien didesnė kiekvienos pamokos dalis buvo skiriama laikų studijavimui. Viskas nėra taip paprasta, ispanų kalboje veiksmažodžiai turi daug netaisyklingų formų, kurios po 5 valandas trukusios pamokos visiškai galvoje susimaišo. Kiekvieną dieną gaudavau namų darbų, kuriems atlikti prireikdavo dar bent valandos. Paskutinę dieną mokytojas pasiūlo eiti aplankyti mieste esančios populiariausio šalyje “Gallo” alaus daryklos. Tiksliau pasakius, sužinojęs apie daryklą pasakiau, kad norėčiau ją aplankyti ir Sergio pasiūlė eiti iškart. Deja, turą po daryklą reikia užsisakyti iš anksto ir eiti galima tik grupėmis, tad į vidų nepatenkam. Telieka padaryti vartų nuotrauką ir suktis atgal.

Pakeliui atgal į mokyklą Sergio pasako, kad netoliese kažkur yra šokolado namai. Ok, manęs ilgai įkalbinėti nereikia ir sukam ten. Pasirodo tai tiesiog kavinė, kurios šeimininkė gali pademonstruoti kaip gaminamas šokoladas. Praleidžiam ten daugiau nei valandą, per kurią gal pirmą kartą pamatau kaip atrodo tikra kakavos pupelė, sužinau šokolado istoriją, kaip jis gaminamas, bei gaunu pabandyti visa tai pabandyti pats.

Po to šeimininkė aprodo visą namą/kavinę, kuri pastatyta vokiečių prieš kelis šimtus metų ir šiek tiek primena pilaitę. Sužinau namo istoriją, bei šeimininkės ateities planus. Turas baigiasi puodeliu tikrai skanaus ir šviežio karšto šokolado.

Šiandien šeštadienis ir mano paskutinė diena Xela'oje. Šį straipsnį greičiausiai įkelsiu tik rytoj, jau būdamas šalies sostinėje. Paskutinę dieną nusprendžiau aplankyti maždaug 16km už miesto kalnuose esančias gražiausias šalyje vulkaninės kilmės karštas versmes “Fuentes Georginas”. Patekti į ten nėra taip paprasta, nes autobusai važiuoja tik iki kažkur pusiaukelėje esančio “Zunil” miestelio. Nuo ten vienintelis transportas yra pikapai, kurie naudojasi situacija ir plėšia nemažus pinigus. Bet ryte man šovė kur kas geresnė idėja – išsinuomoti dviratį. Susirandu nuomos punktą ir už 40Q dienai gaunu visai pusėtiną dviratį. Kadangi ryte turėjau šiokių tokių reikalų, link versmių pajudu tik apie pirmą. Zunil pasirodo yra kitoje kažkokio kalno pusėje, tad pusę kelio tenka kilti, pusę leistis. Kelionė tikrai ne iš lengvųjų. Zunil užsuku į vieną kavinukę pasistiprinti, nusiperku pora skardinių alaus ir pradedu sunkiausią kelionės dalį. Nuo čia iki versmių – 8km įkalnės. Kraštovaizdis tikrai gražus, bet prižadu sau kitą kartą išsinuomoti motorolerį.

Galiausiai, po kokios valandos vos šnopuodamas pasiekiu savo kelionės tikslą. Už įėjimą tenka sumokėti net 50Q, kas mano nuomone tikrai per daug, ypač kai vanduo yra natūraliai karštas ir jo šildyti nereikia. Tiesa, aplinka sutvarkyta tikrai gražiai ir vieta ne be reikalo vadinama gražiausiomis Gvatemalos versmėmis. “Fuentes Georginas” sudaro trys baseinai. Didžiausiame ir karščiausiame iš jų vanduo toks, kad net kojas pavyko vandenyje išlaikyti vos kelias sekundes. Tiesa, mačiau vieną žmogų, kuris sugebėjo į jį įlysti, bet ilgiau pabuvus manau kyla reali grėsmė išvirti. Kiti du baseinai maloniai karšti. Aplinkui baseinus veši tropinė augmenija, yra restoranas. Kadangi šiandien šeštadienis, dauguma klientų vietiniai gvatemaliečiai.

Baseinuose praleidžiu 2-3 valandas ir prieš saulėlydį pradedu judėti atgal. Kelionė žemyn dalinai atperka vargą, patirtą kylant į kalną. Nerealiai faina tuos 8km švilpti tuščiu keliuku. Atvažiavęs į Zunil nusprendžiu su kitu kalnu nevargti, nes ant pagrindinio kelio daug gulinčių policininkų ir kelionė žemyn nebūtų tokia maloni. Dviratis keliauja ant autobuso stogo ir į Xelą grįžtu viešuoju transportu.