Livingston

Vaizdinga poros valandų kelionė upe pasibaigė Gvatemalos Karibų pakrantės traukos centru – Livingston. Miestelis įsikūręs kairėje Dulce upės žiočių pusėje ant Karibų jūros kranto. Kadangi jokio tilto arti nėra, o miestelis supamas miškų, kelio į jį tiesti niekas nesivargino ir reikia keltis valtimi. Dėl šios priežasties savo dvasia Livingston labiau primena Karibų salas, negu žemyninę Gvatemalą. Miestelis žinomas tuo, kad didelę dalį jo 17tūkst. Gyventojų sudaro “juodieji karibai” - Garifuna žmonės. Per 18a. iš Afrikos vežami vergai pabėgę ar išsigelbėję iš sudužusių laivų Antilų salose asimiliavosi su vietiniais Karibų jūros indėnais. Taip atsirado Garifuna gentis. Garifuna žmonės turi savo kalbą, puoselėja savo tradicijas, turi savo istoriją. Taip pat jie buvo geri kovotojai, ilgai priešinęsi kolonijinėm jėgom. Galiausiai britai 1798 juos nukariavo, o kelis tūkst. išgyvenusiųjų išsiuntė į tremtį Roatan saloje dabartinėje Hondūro teritorijoje (viena iš trijų Bay (Įlankos) salų; greta esančioje Utila aš dabar nardau). Iš ten jie paplito po Karibų jūros pakrantės miestelius dabartinėse Belizo, Gvatemalos, Hondūro ir Nikaragvos teritorijose.

“Buga” (liet. Burna; taip miestelis vadinamas pačių vietinių) pasitinka įkyrių viešbučių ir taksi siūlytojų gausa. Prasibraunu pro visus ir einu į Lonely Planet pažymėtą vietą “Casa de la Iguana”, nes ten, žinau, galima pigiai nakvoti hamake. Hostelis pasitinka vakarietiškais veidais ir anglų kalba. Iš tikrųjų, už 20Q (2Eur) gaunu hamaką medinio namelio antro aukšto terasoje šalia dorm'o, kuriame galiu pasidėti daiktus. Mane priėmusi pana paaiškina hostelio taisykles – nakvynė, gėrimai ar maistas iš baro rašomi į sąskaitą ir apmokami prieš išvykstant, kasdien 19val vyksta bendri pietūs į kuriuos reikia iš anksto užsirašyti bei “happy hour” yra nuo 18 iki 20 valandos. Ta proga išgeriu buteliuką alaus ir einu pasižvalgyti į miestelį.

Einant pro turizmo centrą mane užkalbina ten dirbantis stambaus sudėjimo Garifuna. Paklausiu apie šiandien (04.18) esančias Bob Marley 30-ąsias mirties metines. Jis apie tai negirdėjęs ir pasako, kad jokių renginių ta proga nevyks. Užtat savaitgalį vyks didelis Garifuna festivalis, kuriame bus daug vietinės muzikos, garsėjančios unikaliu mušamųjų ritmu. Jis pats irgi yra muzikantas ir ten gros. Iki savaitgalio dar kelios dienos, bet tokio renginio praleisti tikrai nenoriu, tad ir čia teks užsibūti ilgiau nei planuota. Tiesa, pasirodo apie Bob Marley mirties metines girdėjau ne aš vienas ir hostelyje tik sutemus pradeda kilti tostai už žymųjį regio atlikėją. Vėliau prasideda “drinking games” ir visas hostelis kaip reikiant įsilinksmina.

Kitą dieną nusprendžiu aplankyti už miesto esančius “Los Siete Altares” (Septyni altoriai) – gėlo vandens krioklius ir tvenkinius. Iki jų galima lengvai nuplaukti valtimi, bet aš nusprendžiu maždaug 7km atstumą Karibų pakrante įveikti pėsti.

Su šiokiais tokiais nuotykiais per maždaug pora valandų ateinu. Už įėjimą esu paprašomas sumokėti 15Q. Skaičiuodamas pinigus prižiūrėtojas paklausia iš kur aš. Pasakau “Lituania” ir vyras pakelia galvą: “Čia ką tik dar du iš tavo šalies praėjo”. Geras, lietuvių kelionėje dar nesutikau, tad paspartinu tempą. Prie pagrindinio krioklio pasiveju įtartinai lietuviškos išvaizdos porą :) Į mano “Laba diena” atsako angliškai, bet paklausus iš kokios šalies išgirstu “Lituania”. Pasirodo, kad jie tikrai lietuviai, dirbantys su kažkokiu projektu šalies sostinėje. Persimetam keliais žodžiais, bet po poros valandų pasivaikščiojimo dienos karštyje mane labiau patraukia gaivinantis krioklių vanduo. Išlipęs iš vandens jų jau neberandu, tad likusį pusdienį praleidžiu medžiu pavėsyje skaitydamas knygą. Smagu būti gamtos apsuptyje.

Atgal pareinu su keliais sutiktais pažįstamais iš hostelio. Ten vėl prasideda tūsas – alus, shot'ai, drinking games. Man antrą dieną švęsti noro nėra, o ir pinigų tai nemažai kainuoja, tad vakarą praleidžiu žiūrėdamas filmą.

Penktadienio rytą pradedu tarp vietinių moterų populiariu užsiėmimu – skalbimu. Miestelyje yra vieša skalbykla, kuria gali nemokamai naudotis visi norintys. Tai gerokai patogiau negu skalbtis drabužius hostelio kriauklėje, tad prisijungiu ir aš.

Likusią dienos dalį praleidžiu ramiai ir vakare išsiruošiu ieškoti kokių nors festivalio renginių. Hostelyje man išeinant ir vėl prasideda tūsas, vėliau sužinau, kad vieta gerai žinoma tarp keliautojų kaip “party hostel”. Aukščiausias “levelis” šiame hostelyje yra išgerti “beer bong” - butelis alaus supilamas į specialų piltuvą ir geriamas kabant aukštyn kojom. Dar geriau – jei pavyksta tai atlikti neapsivėmus. Dirbantys už baro visada prisijungia prie besilinksminančiųjų ir dažnai patys inicijuoja naujus round'us. Visa tai dažnai atrodo šiek tiek juokingai, bet suprantu ir vertinu dideles savininkų ir dirbančių savanorių pastangas suvienyti visus svečius linksmintis. Ne kiekvienas pakeltų kasdienę pareigą rimtai prisigerti, kartu nugirdant ir daugumą hostelio gyventojų. Galima pateisinti ir gana nemažas gėrimų kainas – juk reikia išlaikyti visą savanorių būrį, be to vakarui pradėjus strigti savininkas dažnokai pakviečia visus dalyvius prie baro nemokamam shot'ui. Vienžo, vieta tikrai įsimintina, bet ilgesniam laikui čia likti nenorėčiau...

Atėjęs į centrą išgirstu kažkur grojant muziką, ir sekdamas jos ritmu ateinu prie miestelio sporto salės. Susimokėjęs 5Q patenku į vidų. Salė pilna Garifuna žmonių ir matyti tik pora baltų veidų. Groja būgnų muzika, vyksta pasirodymas, kažkuo panašus į mūsų miss (ar gal greičiau misis) rinkimus. Pasijunti tikrai kaip kokioje Afrikoje... (gaila negaliu įkelti video, nes su vietiniais interneto greičiais tai jaučiu užtruktų kelias dienas :D)

Šeštadienį ryte gaunu pasiūlymą praleisti pusdienį plaukiojant Rio Dulce. Hostelyje dirbantis kalifornietis neseniai baigė tvarkyti nusipirktą valtį ir ruošiasi ja pradėti rengti keliones po upę. Kadangi tai tik bandomasis plaukimas ir jis dar ne itin patyręs kapitonas, kaina nedidelė – 60Q. Valtis tikrai patogi, su odinėmis sofomis, kelis kartus stojam maudytis ir laikas pralekia nepastebimai.

Vakare vėl išsiruošiu į miestą ir beieškodamas vietos pavalgyti sutinku du pankus iš Kanados šiaurės. Pora tikrai išsiskirianti iš minios ir bent jau man pasirodo įdomesni žmonės negu įprastai hosteliuose sutinkama minia. Prisijungiu prie jų išgerti alaus ir galiausiai vakarą pabaigiam pas kažkokį vietinį Garifuna bare ant jūros kranto. Prisiragauju tradicinio jų žolelių gėrimo (berods vadinasi Guifiti) ir pakeliui namo dar sustoju poroje barų su gyva muzika. Užsieniečiai į šią salos dalį naktimis neužsuka, tad mano baltas veidas čia šiek tiek atkreipia dėmesį, bet esu tikrai laimingas pamatęs kaip linksminasi vietiniai. Sekmadienį praleidžiu irgi panašiai. Visą dieną tinginiavęs vakare apeinu kelis barus su gyva muzika ir vietiniais šokiais. Gaila nepavyksta sutikti vakarykščių pankų, bet susipažįstu su viena dane, kuri jau keli mėnesiai gyvena Antigua'oje. Tokiose vietose niekada nefotografuoju, nenorėdamas sugadinti atmosferos ir atkreipti į save dar daugiau dėmesio. Kai kuriuos dalykus geriausia užfiksuoti tik atmintyje...

Pirmadienį vėl pajudu į kelią. Likusių kelionės dienų skaičius sparčiai mažėja, o beveik savaitės prireiks nardymo kursams, tad daugiau laiko gaišti negaliu ir nenoriu. Iš Livingston persikeliu į Puerto Barrios miestą ir iš karto pavyksta rasti autobusą važiuojantį iki už valandos kelio esančios Gvatemalos-Hondūro sienos. Pasienis parodo savo neigiamą pusę ir už kelionę vairuotojas paprašo susimokėti 70Q. Bet kur kitur Gvatemaloje už tokio ilgio kelionę autobusu mokėčiau ne daugiau negu 15Q, tad susinervinęs paduodu 30 ir nueinu. Kelios minutės imigracinių formalumų ir aš jau Hondūre. Šiek tiek gaila po pusantro mėnesio palikti Gvatemalą, bet čia dar sugrįšiu nors kelioms dienoms pakeliui atgal į Meksiką. Visą dieną praleidžiu kelyje ir vakare pavyksta paskutiniu autobusu pasiekti La Ceiba – miestą iš kurio yra keltai į Bay (įlankos) salas. Į vieną iš salų – Utila – aš ir važiuoju nardyti.