San Pedro de Laguna

Apie San Pedro de Laguna daug nerašysiu. Iš dalies dėl to, kad jau nusibodo rašyt apie tai kas vyko daugiau nei prieš pora dienų, iš dalies, kad turėčiau ką pasakoti grįžęs :) Bet visai nepaminėti irgi negaliu... Tai nerealiai kietas, šiek tiek hipiškas kurortinis miestelis ant Atitlan ežero kranto turintis du visiškai skirtingus veidus.
Ežero pakrante einanti taip vadinama “gringo street” ir jos apylinkės nusėtos viešbučiais, hosteliais, kavinėm, barais, parduotuvėmis, ispanų kalbos mokyklomis ar turizmo agentūrom. Čia visada pilna įvairausiausio plauko turistų ir keliautojų didelė dalis turinti šiek tiek hipiško kraujo. Nemažai nakvynės ir maitinimo įstaigų priklauso užsieniečiams. Pusryčiauti ar pietauti dažnai eidavom į vokiečiui priklausančią “Cafe Atitlan”, kur visą laiką atėjęs gauni puodelį espresso nemokamai ir nors net pusryčių ten pavalgyti trumpiau nei per dvi valandas nelabai pavyks (beje kaip ir beveik visose kitose mieste esančiose maitinimo įstaigose), bet šeimininkas/padavėjas/barmenas visada ras laiko prisėsti ir pabendrauti vos ne su kiekvienu atėjusiu, antrą kartą apsilankius suteiks 10% nuolaidą, nuoširdžiai patars keliavimo klausimas, papasakos ar paklausys kelionių istorijos. Airio “Clover” restorane (dobilas yra nacionalinis airijos simbolis) gali rasti Guiness'o, ten visada švenčiama St. Patrick'o diena. Amerikietis “La Piscina” bare su baseinu kiekvieną 7dienį kepa geriausius mieste steak'us ir pas jį gali gauti rusiško “Baltica” alaus, kažkokiu tai būdu atkeliavusio iš St. Peterburgo. Mūsų gido Jack'o nuomone - “the best beer in Guatemala”, o jis britiško kraujo ir šituose reikaluose išmano. Didelę dalį atvykėlių vienijantis sakinys – visi jie atvažiavo trumpam, bet pasiliko ilgiau nei planuota. Girdėjau ne vieną istoriją, kaip žmonės išvažiavę į trijų mėnesių trip'ą po centrinę Ameriką antroj savaitėj užstrigo San Pedro de Laguna ir ten praleido visą likusį laiką. Daugumoj hostel'ių rasi savanoriaujančių užsieniečių, o hosteliuose rasi skelbimus, kad už 4 valandas darbo per dieną, gausi lovą, maistą ir dar kartais nemokamo alaus. Ir visus šitus žmones nesunku suprasti. Miestelis tiesiog įtraukia atvykėlius, nepastebimai atima visą jų laiką ir nenoriai paleidžia. Dėl didelės konkurencijos visos atvykėliams aktualios kainos yra mažiausios iš visų ežero pakrantės miestelių. Cubą beveik visur gali gauti už 10Q (1Eur) ir mažiau; yra viena vieta, kur kažkurią vieną dieną viduryje savaitės happy hour metu romas su kola ir laimo skiltele tekainuoja 4Q. Su argentiniečiu Hernan'u už dvivietį kambarį kažkokiuose svečių namuose mokėjom po 15Q per dieną (tiesa kambarys tikrai buvo minimalistinis). Baidarę trims valandoms galima išsinuomuoti už 25Q . Kiekvieną vakarą kuriam nors aplink gringo street esančiame bare ar restorane vyksta koks nors koncertas. Kadangi mes ten buvom Semana Santa metu, kiekvieną vakarą vykdavo bent keli gyvi nemokami koncertai, dažnai vos pora minučių kelio vienas nuo kito esančiuose baruose. Repertuare dažnai reagge'is, lotynų amerikos hitai ar gerai žinomi roko lengendų gabalai, kartais atliekama žinomų arba nebūtinai Gvatemalos grupių, kartais tų pačių gring'ų su kuriais dar vakar tam pačiam bare kito koncerto metu gėrei cubas.
San Pedro de Laguna yra įsikūręs kalno šlaite ir nuo pakrante einančios gringo street paėjus bet kokia gatve šiek tiek į kalną randi visiškai kitą pasaulį. Čia karaliauja vietiniai gyventojai, iš kurių didelė dalis majai. Miestelis marga jų tradiciniais spalvingais kostiumais. Kitaip nei “gringo street”, kur didžiausias veiksmas vyksta vakare, čia viskas labiausiai kunkuliuoja rytais. Turguje galima pigiai prisipirkti vaisių, daržovių ir kitokių vietiniams reikalingų prekių. Girdėjau, kad miestelyje yra daugiau nei 100 bažnyčių (Gvatemaloje kiekviena pašiūrė ant įėjimo užsirašiusi ką nors panašaus į “ieškokite Dievo” kvalifikuoja tapti bažnyčia). Priklausomai nuo to kurioje miestelio dalyje esi, jis gali pasirodyti ir tipiškas tradicinis, ir kurortinis. Sutikite, čia lengva užstrigti...

Praeitą savaitę turėjau labai gerą pasiteisinimą niekur iš ten nevažiuoti – Velykų savaitės metu gvatemaliečiai labai mėgsta keliauti patys ir visi keliai, transportas ir viešbučiai užsikemša. Bet pirmadienį nusprendžiau, kad jau laikas iš čia dingti, kol neįstrigau ir aš. Kadangi girdėjau daug gerų atsiliepimų, nusprendžiau lipti į Santa Maria vulkaną esantį netoli antrojo pagal dydį šalies miesto Quetzaltenango (Xela), turinčio apie pusantro šimto tūkst gyventojų. Tą jau įvykdžiau ir šiandien saulėtekį pasitikau ant 3772m aukščio vulkano. Bet apie tai kitą kartą. Vakar planavau, kad šiandien, sugrįžęs iš vulkano, iš karto keliausiu toliau, bet po beveik nemiegotos nakties ir nemažai nueitų kilometrų neliko noro kur nors judėti. Už tai hostel'is man atsidėkojo pirmu šioje kelionėje šiltu dušu :) Rytojaus planas – nuvažiuoti į netoliese esančiame San Francisco el Alto mieste penktadieniais vykstantį vieną didžiausių centrinėje Amerikoje turgų. Šis turgus nėra toks žinomas kaip Chichicastenango miestelyje 4dieniais ir 7dieniais vykstantys turgūs dėl to, kad jis nėra skirtas turistams ir į jį suvažiuoja pagrinde vietiniai gyventojai. Čia nerasi daug suvenyrų, bet laisvai gali nusipirkti arklį ar papūgą.

Pabaigai – nuotraukos iš Semana Santa procesijų San Pedro de Laguna miestelyje.

P.S. Visas šio blogo nuotraukas galima rasti ir https://picasaweb.google.com/gvepstas

Šventei pasibaigus...

Kelionė tęsiasi

Kitas rytas man išaušta Jack'o pikapo priekaboje (lovoje nesu nakvojęs jau kokia 10 dienų – visą laiką arba hamake arba pikape). Smagu ryte pabusti su gerai pažįstamu kaimelio šurmuliu ir kaimynų leidžiamo kompakto garsais. Netgi jei dar tik 7 valandos ryto ir tau pagirios. Tikrai... Dar prieš pusryčius ateina kažkoks kaimynas ir pradeda rinkti mūsų terasos stogo dalis. Skardos sukraunamos į vieną krūvą, medinės dalys į kitą. Papusryčiavę visi padedame tvarkyti kelionės inventorių, suplauti indus ir pan. Tada sušokam į Megan visureigį ir pavažiuojam kokia pora km iki geresnės vietos maudytis. Sugrįžus galutinai paaiškėja situacija. Jack'as ir Ron'as išvažiuoja su vengrais į turą aplink Gvatemalą. Šią ir kitą savaitę žygiai nevyks, nebent aš apsiimčiau juos vesti. Toks pasiūlymas man nepasirodo visai sveikas, nes nelabai įsivaizduoju ką aš daryčiau su grupe turistų vidury džiunglių negalėdamas normaliai susikalbėti netgi su savo muleteer. Galėčiau likti gyventi El Remate vienas ir toliau gilintis į ispanų kalbą ir El Mirador piramides, bet kaip ir jau norėtųsi į kelią o ir ateities planai nei Jack'o, nei Ron'o nėra aiškūs. Megan rytoj planuoja savo visureigiu važiuoti per visą Gvatemalą prie Atitlan ežero. Apie tą vietą nežinau beveik nieko, atsimenu tik, kad visi atsiliepimai buvo geri. Prie jos nori prisijungti ir Seth'as. Nusprendžiu, kad ir man ten bus pakeliui. Jack'as su Ron'u išvažiuoja pasiimti vengrų ir veš juos į Tikal. Na o mes netrukus išsiruošiam į Santa Elena ir Flores, tvarkyti visokių reikalų – susirasti skalbyklą, išsikeisti pinigų ir pan. El Remate išsiskiriame su Alan'u, kuris taip pat sugalvoja važiuoti į Tikal iš kur rytoj važiuos į Belizą. Vietoj jo prie mūsų prisijungia 22 metų argentinietis Hernan, kurį kaip couchsurfer'į radom vakar pas Ron'ą namie. Pakeliui į Flores pasiūlome Ernanui jungtis prie mūsų kelionei prie Atitlan ir jis, nors ir planavo važiuoti kitur, pasvarstęs sutinka. Flores pamatome pirmąją Semana Santa procesiją (nors dar tik pirmadienis ir iki mūsų Velykų dar beveik savaitė).

Pavalgyti nutariame užsukti į jau gerai pažįstamą El Zotz. Kadangi Ernanui apsimetus kliento draugu pavyko gauti gretimo viešbučio wireles paswordą čia nusprendžiame likti ir pasinaudoti internetu. Vakarėjant į kavinę netikėtai ateina Alan'as. Pasirodo Tikal viešbučiai buvo labai brangūs, autobuso iš ten į Belizą nebuvo, tad jis nusprendė grįžti nakvoti į Flores. Iš karto pradeda pasakoti, kad grįždamas sustojo El Remate galvodamas ten pasigauti autobusą į Belizą ir ten sutiko “lituanian chica”. Wow, tautietė kažkokiame gvatemalos kaimelyje! Alan'as papasakoja, kad parodė jai mano nuotrauką ir pasakė kad vakare būsiu El Remate. Deja, mes sugrįžtame tik apie 9val vakaro. Nors pagrindinėje gatvėje gyvenimas dar vyksta (paprastai čia viskas sustoja apie 7-8 vakare), jokios 22 metų šviesiaplaukės perėjus kaimelį pastebėti taip ir nepavyksta.

Kitą rytą du amerikiečiai, argentinietis ir lietuvis anksti papusryčiavę sėdame į Megan visureigį ir iškeliaujame į beveik 700km road trip'ą beveik per visą Gvatemalą į San Pedro kaimelį esantį prie Atitlan ežero. Turbūt ne vienas yra svajojęs apie road trip'ą per Jungtines Amerikos Valstijas, tai čia aš pajaučiu, kad kažkokia dalis tos svajonės išsipildo. Ypač kai didesnė dalis ekipažo JAV gyventojai (5ąjį ekipažo narį Sniper irgi galima vadinti amerikiečiu) o ir transporto priemonė gana amerikietiška – 1996m 3,5l Nissan Pathfinder su Vašingtono valstijos numeriais. Keliauti nusprendžiame ne pagrindiniu keliu, per Guate city, bet per kalnus. Kas mūsų laukia nelabai įsivaizduojame, bet ir tikslaus laiko kada atvykti neturime. Pakeliui užsukame į Flores nusipirkti Gvatemalos kelių žemėlapio ir pajudame į kelią. 

San Pedro de Laguna pasiekiame tik kitos dienos popietę, bet kelio pasirinkimu nei kiek nesigailime. Vėliau Lonely Planet randu vieną kelio atkarpą apibūdintą kaip “hair-lifting experience”. Pasirodo anksčiau tarp Coban ir Hueheutenango buvo padorus kelias, garsėjęs itin gražiais vaizdais. 2008M ant kelio užgriuvo kalnas, o Gvatemalos vyriausybė jam atstatyti pinigų neturėjo, tad buvo sukonstruotas tik šioks toks kalno šlaitu vedantis aplinkelis. Aprašinėti visą mūsų roadtrip'ą manau neverta, geriau pasižiūrėkite nuotraukas...

Pirmoji kliūtis

Tiesa, nesunkiai įveikiama...

Prasideda kalnai

Kelias darosi vis įdomesnis

Asfaltas baigiasi ir prasideda žvyrkelis

Nežinau ar čia norėčiau važiuoti su "chicken bus"...

Įspūdingiausia kelio dalis

Grįžtam ant asfalto!

Bet neliūdna ir čia...

Artėja rinkimai, tad politiniai šūkiai vos ne ant kiekvieno pakelės medžio ar akmens

Atvažiuojam prie Atitlan ežero (deja rūkas ir nelabai kas matyti)

Na ir pabaigai vėl šiek tiek istorijos:

Po 300 metų trukusiu ispanų užkariavimo Gvatemala nepriklausoma valstybe tapo 1821m. Tiesa, nepriklausomybė mažai ką pakeitė paprastiems gyventojams – beveik visa žemė jau buvo valdoma turtingų žemvaldžių, valstybės vadovams (kurių dauguma į valdžią ateidavo perversmų būdu) rūpėdavo tik tabako ar kavos plantacijų savininkų interesai. Majų gyventojai, nors teoriškai ir laisvi, praktiškai buvo skolos vekseliais pavergti didelių žemvaldžių. Po vienas už kitą blogesnių diktatoriškų polinkių turinčių prezidentų, kurių nemaža dalis tiesiog apiplėšdavo valstybės iždą, 1945m rinkimai pagaliau atnešė šviesesnę viltį. Prezidentu išrinktas filosofas Juan Jose Arevalo. Jis įkūrė socialinės draudimo sistemą, valstybės departamentą besirūpinantį vietinių majų reikalais, modernizavo sveikatos apsaugos sistemą bei liberalizavo darbo įstatymus. Savo valdymo metu jis išgyveno 25 perversmo bandymus, organizuotus konservatyvių karinių pajėgų. 1951m į valdžią atėjo pulkininkas Jacobo Arbenz, kuris tęsė savo pirmtako pradėtus darbus. Jis pradėjo žemės reformą, kurios tikslas buvo nacionalizuoti didelius nenaudojamus žemės plotus, valdomus didelių žemvaldžių ir užsienio korporacijų ir išdalinti žemes vietiniams gyventojams taip skatinant individualius ūkius. Tai stipriai paveikė vieną didžiausių žemės savininkių šalyje, JAV korporaciją “United Fruit Company”. Ji neteko daugiau negu pusės turėtų žemių (kurias nevisai švariais būdais gavo iš buvusių prezidentų). Kompensacijos už nacionalizuotą žemę buvo mokamos pagal tai kokią vertę kompanija deklaravo mokesčių inspekcijoje (reali rinkos vertė aišku buvo žymiai didesnė). Visas šis procesas labai nepatiko Vašingtonui, kurie rėmė “United Fruit” interesus. Taigi 1954m CŽV, vienoje iš pirmųjų dokumentuose užfiksuotų operacijų, suorganizavo invaziją iš Hondūro, vadovaujamą dviejų buvusių Gvatemalos kariuomenės generolų. Prezidentas Jacobo Arbenz buvo priverstas palikti postą, į valdžią atėjo karinių pajėgų atstovai remiami bažnyčios ir stambaus verslo, žemės reforma buvo atšaukta, balsavimo teisė suteikta tik raštingiems gyventojams (ko pasekoje jos neteko apie 75% gyventojų), įkurta slaptoji policija. Smurtas tapo kasdieniu reiškiniu ir opozicijos atstovai dažnai pradingdavo ir vėliau būdavo rasti negyvi. Šalyje pamažu prasidėjo daugiau nei 30 metų trukęs pilietinis karas, užbaigtas tik 1996m. Po tokios istorijos nelabai išeina pykti ant vietinių už daug kur egzistuojančias gringo kainas (gringo iš esmės reiškia JAV gyventoją, nors dabar šis terminas taikomas visam vakarų pasauliui)...

Šiandien po pietų važiuos į LLanos del Piñal kaimelį iš kur bandysiu kopti į beveik 4km vulkaną Santa Maria. Planas iki vakaro pasiekti pusiaukelę, ten šiek tiek pamiegoti ir kokia 2val nakties tęsti kelionę taip pasiekiant viršūnę prieš saulėtekį. Santa Maria vulkanas neveikiantis, bet šalia jo yra mažęsnis Santiaguito vulkanas, kuris yra vienas aktyviausių centrinėje Amerikoje ir kurį galėsiu stebėti iš viršaus. Tikiuosi nepaklysiu ir orai rytoj ryte bus geri...