El Mirador (1 dalis)

¡Hola Amigos! I'm back... Kaip ir visada, įspūdžių nerealiai daug, tik laiko viskam aprašyti vis trūksta. Iš žygio grįžom 7dienį vakarop, bet vakar buvau užsiėmęs kitais reikalais ir nieko aprašyti nespėjau. Dabar esu ir vėl kelyje. Žygyje sutikau amerikietę Megan, kuri savo Nissan Pathfinder atvažiavo iš Washingtono valstijos ir po truputį keliauja žemyn iki Brazilijos pietų, kur turi atsirasti gruodį. Sužinojau, kad po žygio ji planuoja važiuoti prie Atitlan ežero kitame Gvatemalos gale. Ežero apylinkėse yra nemažai vulkanų, kurių bent vieną (aišku veikiantį) tikrai noriu aplankyti, be to ir iš aplinkinių girdėjau labai daug gerų atsiliepimų apie aplink ežerą išsidėsčiusius kaimelius. Taigi nusprendžiau, kad man pakeliui. Prie mūsų prisijungė dar vienas amerikietis Seth, kuris taip pat su mum ėjo į žygį ir kuris yra studijavęs Lietuvoje ir diena prieš išvažiuojant sutiktas argentinietis Ernandas. Taigi vakar ryte visa mūsų komanda kartu su Megan labradoru-mastifu Sniper išsiruošė į apie 700km road trip'ą. Laukia ilgas kelias, kurį nežinom ar pavyks įveikti per dieną. Naktimis Gvatemaloje keliauti nelabai patartina, tad pakeliui gali tekti stoti kur nors nakvoti. Iš dviejų galimų kelių pasirinkom sudėtingėsnį variantą, dėl gražesnių vaizdų ir tikėtinai mažesnio transporto. Gvatemaloje jau prasidėjo didžiausia metų šventė – Semana Santa. Velykos čia tikrai rimtas reikalas ir švenčiamos visą savaitę, per kurią vietiniai labai mėgsta keliauti ir visi keliai, viešbučiai ir kiti panašūs dalykai totaliai užsikemša. Taigi klausydamas kokybiškos muzikos ir besidžiaugdamas jau pamirštais oro kondicionieriaus privalumais pradedu rašyti savo pasakojimą apie El Mirador.

Taigi prieš savaitę, pirmadienį, įdėjęs paskutinį post'ą penktai valandai nuėjau į El Zotz kavinę esančią Flores, kur turėjo vykti priešžyginis susirinkimas. Tik atėjęs sužinau, kad mūsų gidai nusprendė šiek tiek pakeisti planą ir kelionės pradžią iš antradienio atidėti į ankstyvą trečiadienio rytą. Šį žygį turėjo vesti Jack'as – 39 metų britiškos kilmės zimbabvietis. Jis dirba kartu su Ron'u ir dažniausiai žygius jie veda paeiliui. Su juo susipažinau tą patį rytą pas Ron'ą, kur jis atvažiavo savo jau nemažai gyvenimo mačiusiu didžiuliu Dodge pikapu su kažkokio tai buivolo kaukole priekyje. Taigi Jack'as susirinkime pasako, kad žygis atidedamas trečiadienio rytui. Ron'as šiandien vakare turi važiuoti į Guatemala City pasitikti dviejų atskrendančių vengrų, kuriems organizuoja privačią trijų savaičių kelionę po Gvatemalą. Jis juos atsiveš į Flores ir kartu eis į žygį. Super! Užteko praleisti su šiuo duetu pora valandų ryte ir supratau, kad liūdna žygyje tikrai nebus. Priešžyginiam susirinkimui El Zotz kavinė pasirinkta ne be reikalo – čia pigiausias mieste alus, 3 standartiniai buteliukai (355ml) tikrai šalto Brahva Extra kainuoja 15Q. Tai paneigia turbūt pamatinį kapitalistinės sistemos dėsnį, kad pigiau alkoholio nusipirkti prekybos centre ir išgerti jį parsinešus namie. Visuose prekybos centruose (ir apskritai visur kitur) alaus kainos prasideda nuo 8-9Q. Tad skanaujant Brahva aptariamos visos žygio detalės bei susipažįstu su kitais dalyviais. Po susirinkimo šoku į Jack'o pikapo galą, puikiai pritaikytą vežioti keleiviams (patiestas čiužinys) ir lekiam atgal į El Remate. Nerealus malonumas naktį kokia 100km/val greičiu važiuoti atvirame pikape besigardžiuojant šaltu alumi. Sugrįžus prie Bacardi aptariamos paskutinės pasiruošimo detalės ir Ron'as išvažiuoja naktiniu autobusu pasitikti savo vengrų. Antradienis išaušta darbingas. Dieną pradedu padėdamas Jack'ui pakuoti inventorių ir išvažiuojam į Flores pirkti maisto ir kitų trūkstamų daiktų. Oro temperatūra kaip ir kasdien pasiekia kažkur netoli 40 laipsnių, tad tampytis po turgų su dideliais krepšiais daržovių malonumas menkas. Kadangi ryte pavalgyti nespėjom ir Flores spėjau užkąsti tik pora tacos į El Remate grįžtu vos gyvas. Beveik be maisto pusdienį praleidęs atviroje saulėje (važiuodamas priekaboje jaučiuosi kaip keptuvėje) mano organizmas nusprendžia šiek tiek pastreikuoti. Nors ir esu alkanas, maistą tenka kimšti beveik per prievartą ir jaučiuosi gerokai nusilpęs. Ką gi, ne pati geriausia būsena prieš 5 dienų žygį... Baigiam pakuoti visus daiktus, pasiimu savo kuprinę ir vakare vėl išvažiuojam į Flores. Kadangi visi susitinkam prie El Zotz rytoj 6val ryte, Jack'as nusprendžia kad geriau bus nakvoti mieste. Iš autobusų stoties apie vidurnaktį turim paimti Ron'ą su vengrais, bet kadangi atvažiuojam šiek tiek per anksti pora laisvų valandų išnaudojam miegui (pikapas su ištiestu čiužiniu tam puikiai pasitarnauja). Atvažiavus autobusui vengrus nuvežame į viešbutį o patys kelias likusias valandas nusprendžiame pamiegoti tiesiog sustoję gatvėje. Taigi ankstų trečiadienio rytą prie El Zotz susirenka toks šiek tiek apsimiegojęs būrys:

Jack – mūsų gidas, 39 metų britiškos kilmės zimbabvietis, 7 metus gyvenantis Gvatemaloje, paskutiniu metu prie Atitlan ežero. Jack'as gali būti bet kokios kompanijos siela ir su juo liūdna nebus. Jis visą laiką pirmas pasiūlys alaus, suskels bajerį, suras gerą vietą pavalgyti ar kompaniją su kuria pabaliavoti. Be el Mirador jis dar organizuoja įvairius kitokius žygius ir keliones – vulkanai, surfing'as ir t.t ir visą laiką žmones vežioja savo pikapo kėbule. Jis turi nusipirkęs seną vokišką gaisrinės 4x4 sunkvežimį kurį baigia remontuoti ir pritaikyti vežioti keleiviams. Taip pat kažkur Kanadoje jis turi nusipirkęs ir seną mokyklinį autobusą (kurie yra masiškai naudojami Gvatemaloje kaip tarpmiestinis transportas), bet dėl biurokratinių problemų USA muitinėje  kolkas jam nepavyksta jo parsivežti į Gvatę.

Juanpablo ir Andrea - meksikiečio ir amerikietės pora gyvenanti Kalifornijoje, netoli LA. Abu yra vegetarai, bei nepastebėjau, kad vartotų alkoholį. Abu tikrai linksmi žmonės, mėgstantys šiek tiek pastumti vienas ant kito. Juanpablo, kaip vienintelis žmogus visiškai laisvai kalbantis tiek ispaniškai tiek angliškai, kelionės metu kartais šiek tiek padėdavo mūsų gidams, kurie nors ir gerai kalba ispaniškai, bet visgi tai nėra jų gimtoji kalba.

Alan - nemažai keliavęs australas, gyvenęs tiek UK, tiek USA ir Kanadoje. Jis turi vieną iš žiauriausių akcentų kokį esu girdėjęs (o Londone jų gali išgirsti tikrai nemažai) ir tik į kelionės galą pradėjau normaliau suprasti ką jis sako, neprašant kelis kartus pakartot. Jis visą laiką atrodo super rimtas ir yra gal šiek tiek uždaresnio būdo. Jis, kaip ir aš, beveik nekalba ispaniškai ir nėra iš tų žmonių, su kuriuo lengva susibendrauti. Taip pat gal vienintelis neturi facebook account'o ir nesikeičia su kitais žmonėm jokiais kontaktais (“kam man, vistiek daugiau nesusitiksim”). Šiaip turi gana neblogą humoro jausmą, gaila tik kad toli gražu ne visada pavykdavo jį suprasti.

Seth – 29 metų amerikietis berods iš Oregano paskutiniu metu dirbantis miškų gaisrininku. Seth 01-02 pusmetį studijavo Lietuvoje, Klaipėdos LCC (ar kažkaip pan) koledže ar universitete. Įdomiausia, kad tuo metu jis kažkaip sugebėjo patekti tarp B'avarijos grupės back vokalų atrankoje į Euroviziją. Atranką jie laimėjo, bet vėliau buvo diskvalifikuoti nes jų daina nebuvo nauja (ar kažkas pan.). Sakė, kad po tos atrankos tapo gana žinomas, ir Klaipėdoje jį kartais atpažindavo. Po mūsų žygio youtube pavyko surasti tos dainos klipą (http://www.youtube.com/watch?v=LM2TiaALX20). Bežiūrint žvengėm nesustodami ir nuo to laiko bajeriai apie tai, kad jis buvo žvaigždė Lietuvoje sukasi tikrai dažnai.

Na ir be abejo aš :)

Vengrų, kuriuos atsivežė Ron'as bagažas paklydo kažkur pakeliui. Guate city oro uoste jiems pažadėjo, kad jis bus pristatytas į Flores oro uostą 7 ryte, kas visiems pasirodo labai mažai tikėtina. Jie kartu su amerikiete Megan nusprendžia laukti 7, o mes supakuojam visų daiktus, uždengiam pledu priekabos stogą, kad saulė mažiau kaitintų ir pajudam į kelią. Kadangi žygį norėtumėm pradėti visi kartu, Jack'as nusprendžia šiek tiek užtempti laiko, ir pasiūlo sustoti kur nors papusryčiauti. Kadangi nei vienas nesame pusryčiavę, pasiūlymas sutiktas labai teigiamai. Sustojame paskutiniame kaimelyje esančiame dar “ant asfalto” kitoje ežero pusėje. Jack'as pamato iškabą, kad vienam name pardavinėjamos tortiljos (tai yra paprasčiausias kukurūzų miltų paplotėlis centrinėje Amerikoje patiekiamas su bet kokiu patiekalu. Nuėjęs į vidų kartu paklausia pardavėjos gal ji galėtų mums paruošti ir pusryčius. Pardavėja nesutinka, bet pasimaišo kaimynė, kuri pasisiūlo šiam darbui. Taigi po akimirkos su krūva tortiljų jau visi esame vedami į gretimą kiemą. Namie šioks toks sujudimas, sulaukus netikėtų svečių, bet viskas greitai išsprendžiama. Į kiemą iš valgomojo/virtuvės išnešamas valgomasis stalas, užtiesiamas balta staltiese, surenkamos turbūt visos namuose esančios kėdės ir mes jau sodinami už stalo. Šeimininkė jau sukasi virtuvėje ir neilgai trukus sulaukiame gerų gvatemalietiškų pusryčių su kepta mėsa, kiaušiniene, pupelėmis ir kava bei arbata. Desertui dar gauname keptų plantanų (vaisiai labai panašūs į bananus). Beje prie keptų plantanų dar gauname ir kažkokio padažo, kuris kaip pasako mūsų gidas yra tradicinis gvatemalietiškas ir man skoniu labai labai primena mūsuose labai gerai žinomą produktą – grietinę. Kas yra gyvenęs kur nors užsienyje manau gali patvirtinti, kad gauti grietinės kažkur už Lietuvos ribų yra praktiškai neįmanoma, o aš dabar galėsiu girtis, kad žinau vieną vietą... :) Visas maistas tikrai skanus ir esame sužavėti šeimininkės paprastumu ir nuoširdžiu rūpesčiu, kad mums nieko netrūktų. Jack'as sumoka už visus, ir vėliau man paklausus pasako kad tai tikrai buvo nedidelė suma. Pavalgius laukia poros valandų kelionė duobėtu žvyrkeliu į Carmelita – paskutinį nedidelį kaimelį prieš džiungles. Aš kadangi jau šiek tiek pažįstu Jack'ą gaunu sėdėti priekyje. Nors ir labai mėgstu priekabą, tuo tikrai nesiskundžiu, nes kelionės metu klausomės tikrai neblogos lotynų Amerikos muzikos ir Jack'o siūlymu išgeriame po paskutinę skardinę alaus. Atvažiavus į Carmelitą prasideda daiktų perpakavimas ir netrukus mūsų kelionės muleteer (nežinau kaip pavadinti lietuviškai, gal tiktų asilų varovas) atveda mulus.

Viskas aišku šiek tiek užtrunka, nes Gvatemaloje greitai niekada niekas nieko nedaro (ir tai labai nervuoja daugumą keliautojų). Jack'as iš vienintelėi Carmelitos telefono linijos (kaimelyje neveikia mobilus ryšys, t.p. apart generatorių ir saulės kolektorių nėra ir elektros) paskambina Ron'ui. Sužinome, kad bagažas kaip ir buvo galima tikėtis neatvažiuoja ir pažadama, kad bus pristatytas 7tą vakare. Jie nusprendžia laukti Flores ir pasivyti mus naktiniu žygiu į pirmą stovyklavietę, na o mes nusifotografavę prie El Mirador ženklo pajudame į kelią.

Aš vienintelis nusprendžiu visą savo asmeninę mantą neštis pats (išskyrus maistą ir didesnes vandens atsargas), o kiti dalį savo daiktų sumeta ant asilų. Vienintelis dalykas, ką nešamės kiekvienas – dienos vandens norma (min 2 litrai). Pirma diena yra viena lengviausių ir iki pirmos stovyklavietės “La Florida” yra vos 3 valandos kelio. Kelias visų įveikiamas gana nesunkiai ir ateiname dar kelios valandos prieš saulėlydį. Apžiūrime La Florida site'ą (neįsivaizduoju kaip išversti į lietuvių kalbą), kuris tiesą sakant nepasirodo labai super įspūdingas, galbūt dėl to kad beveik viskas apaugę medžiais ir vieta labai mažai ištyrinėta archeologų.

Žinoma tiek, kad berods mieste buvo stipriai užsiimama prekyba, nes ten rasta nemažai puodų ir kitų keramikos dirbinių, iš aplinikinių miestų.

Stovyklavietėje randame visus daiktus jau nukrautus nuo asilų ir pradedam įrenginėti stovyklavietę. Iškyla palapinės, pakabinami hamakai, užkuriamas laužas. Kadangi atskiro virėjo neėmėm, tad maisto gaminimas vyksta gidų organizavimu ir bendromis pastangomis.

Smagu, kad mūsų grupė tikrai draugiška ir visos kelionės metu nebuvo tokių, kurie tiesiog sėdėtų ir nieko nedarytų. Vieni pjausto daržoves, kiti kepa, treti gamina tortiljas. Alan'as maisto gaminimu neužsiima, tad dažniausiai pasisiūlo suplauti indus (kas yra tikrai užknisantis darbas, nes vandens atsargos ribotos). Pirma vakarienė išeina tikrai nebloga, nes produktų pasirinkimas didžiausias. Išsikepam mėsos, įvairių daržovių mišinį folijoje, Jack'as ištraukia butelį romo. Pavalgę ilgai nevakarojam ir nuovargis greitai visus nuveja miegot. Aš irgi lendu į savo prabangų hamaką, kuriame miegu pirmą kartą. Paskutines savaites hamakuose nakvoti teko tikrai ne kartą ir ne du, bet savojo išbandyti dar neteko. Iš tikrųjų hamakuose miegoti man netgi patogiau negu palapinėse, tad savuoju irgi nenusiviliu. Mano hamakas specialiai pritaikytas miegoti kelionėse, turi tinklą nuo moskitų, stogą nuo lietaus ir už jį teko pakloti tikrai nemažai. Įdomiausia tai, kad įlipti į hamaką reikia per apačią, bet tai tikrai nėra sudėtinga.

Antra diena išaušta ankstyva. Jack'as visus pakelia dar prieš šešias. Vanduo jau užkaistas, nes laiko gaišti negalima. Šiandien laukia ilgiausias kelias – apie 28km. Ryte randam likusią savo grupės dalį jau atkeliavusią. Jų laukia tikrai nelengva diena, nes jie į stovyklavietę atėjo tik apie pirmą valandą nakties. Taigi mūsų komandą papildo:

Ron – antrasis gidas, pas kurį El Remate kaimelyje paskutinę savaitę aš gyvenau. Ron'as užaugo Vengrijoje, bet yra kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos. Ron'as – labai organizuotas žmogus, baigęs verslo optimizavimo ar kažkokias pan studijas. Kiek girdėjau yra dirbęs su projektų rašymu EU fondams Vengrijoje, o paskutinius kelis metus savo laiką dalina tarp Gvatemalos ir Mongolijos. Jis yra pagrindinis El Mirador žygio organizatorius man gyvenant pas jį ištisas dienas leidęs prie kompiuterio ekrano ieškodamas ir skaitydamas įvairią archeologinę informaciją. Su šeima stengiasi gyventi tikrai kukliai ir iš kiekvieno žygio uždirbtų pinigų dalį atsideda. Jo vizija – už tuos pinigus įkurti Carmelitos kaimelyję muziejų, kur žmonės galėtų sužinoti daug info apie Majų kultūrą, bei savo rankomis pačiupinėti įvairius artifaktus ir keramikos dirbinius.

Megan – 29 metų simpatiška amerikietė iš Vašingtono valstijos (nepainioti su sostine Vašingtonu, kuris yra visai kitame šalies gale). Ji – masažo specialistė, keliaujanti savo automobiliu iš Valstijų šiaurės į Brazilijos pietus, kur gyvena viena jos draugė. Automobilis puikiai tinkantis tokiai kelionei – 96m. 3.5 V6 Nissan Pathfinder. Jis nėra labai naujas ar išsiskiriantis, kad trauktų vagis, bet kartu galingas, patikimas ir galintis susitvarkyti su visokiausiais keliais. Brazilijoje ji nori atsirasti gruodžio mėnesį, tad keliauti neskuba ir planuoja bent šiek tiek laiko praleisti beveik visose centrinės ir pietų Amerikos valstybėse.

Vengrai, kurių vardų kelionės metu taip ir neišmokau. Jie draugai nuo universiteto laikų ir pasamdė Ron'ą, kad jis jiems suorganizuotų privatų kelių savaičių turą po Gvatemalą. Likusi grupės dalis su jais bendravo šiek tiek mažiau, dėl skirtingo amžiaus, pažiūrų ir socialinių sluoksnių. Vyrukas šiek tiek kvailoku politiko veidu – teisininkas, o jo kolega (nuotraukoje), kuris man panašus į Rusijos samdomo žudiko stereotipą, Vengrijos parlamento narys ir kaip supratau parlamento sekretorius priklausantis stipriai dešiniosioms jėgoms. Nežinau ar jie žinojo į kur papuls planuodami savo kelionę į Gvatemalą, bet gerbiu už tai, kad nekeliauja prabangiai ir nėra labai išrankūs ar kaprizingi (o gal tiesiog suprato, kad neturi kur dėtis).

Na ir paskutinis bet nemažiau svarbus mūsų komandos narys – Sniper, 10 mėnesių labradoras-mastifas. Pagal savo amžių jis tikrai labai protingas ir nekeliantis beveik jokių problemų – kada nereikia neloja, gerai su visais sutaria, žino savo vietą mašinoje ir moka jau nemažai komandų.

Greitai papusryčiavę dedamės kuprines ir palikę mūsų muleteer baigti pakuoti daiktus išeinam į kelią. Nors 28km kai kam gali ir neatrodyti labai daug, bet eiti reikia džiunglių takeliais esant dideliam karščiui. Gerai tik tai, kad beveik visą laiką esi medžių pavėsyje, po tiesioginiais saulės spinduliais tokia kelionė būtų sunkiai įveikiama. Įveikti tuos 28km užtrunkam visą dieną. Palikę La Florida stovyklavietę apie 7tą ryte atkeliaujame į Nakbe tik apie puse šešių vakare, prieš pat leidžiantis saulei. Vienintelis ilgesnis sustojimas (kažkur nepilna valanda) buvo per pietus, kitus kartus stodavom vos 5-10min. Per pietus aplankome dar vieną majų site – Wakna, bet ilgai ten neužtrunkame, nes net ir mūsų gidai neturi apie ją daug informacijos. Atėjus į vieną atviresnę aikštelę gidas paaiškina, kad tai majų kamuolio žaidimo aikštelė. Žaidimas kamuoliu buvo labai populiarus tarp majų. Istorikams dar nepavyko išsiaiškinti visų detalių, žinoma tik tiek, kad žaidėjai berods negalėjo liesti kamuolio nei rankomis, nei kojomis, nei galva. Skamba sudėtingai? Manau greitai išmokti visas subtilybes padėdavo tai, kad pralaimėjusioji komanda dažniausiai būdavo paaukojama. Va čia tai atsidavimas sportui... Iš tikrųjų dabartiniai centrinės Amerikos gyventojai turi nemažai majų kraujo ir sportas čia rimtas reikalas. 1969 tarp Hondūro ir El Salvadoro kilo kelių dienų karas, pavadintas futbolo karu, kadangi jo pradžią išprovokavo futbolo varžybos.

Taigi saulėlydį pasitinkam ant Nakbe piramidės, tiesa, ten užlipa gal tik pusė grupės, kitiems nebeužtenka jėgų.

Vaizdai nerealūs, aplinkui kiek akys mato džiunglės, tolumoje matyti kitos piramidės, kurių didžiausią aplankysime rytoj. Likusią Nakbe site apžiūrą paliekam rytui, nes po tokios dienos daugiau kažkur vaikščioti nesinori. Šiandien Megan gimtadienis, tad po vakarienės gidai ištraukia dar butelį romo ir netgi pora pakelių sulčių. Visi trumpam susėdam prie stalo, aptarti kas kiek nuospaudų ant kojų turi. Aš jokių problemų su kojomis neturiu, tiesa skrandis dar negrįžo į normalų ritmą ir pora dienų kamuoja nuolat atsinaujinantis žagsulys. Netrukus visi pasklinda miegoti...

Na ir prirašiau čia, o kelionė dar tik įpusėjo ir visas įdomumas dar prieš akis... Šiam kartui jau reikia baigti, nes jau esam netoli savo kelionės tikslo. Šiandien 04.20, tad ką veiksime likusią dienos dalį ekipažui klausimų nekyla. Sekančias kelias dienas leisiu prie ežero, tad turėtų pavykti pasivyti laiką su savo pasakojimais. Šiek tiek užknisa rašyti apie tai kas vyko prieš kelias dienas, nes nuo to laiko yra daugybė naujesnių įspūdžių... Anyway, antroje dalyje apie tai kaip pasitaikė proga vienam nakvoti ant daugiau nei dviejų tūkstančių metų piramidės viršūnės ir kiek gali sutalpinti normalaus dydžio pikapas. Įsijunkit rytoj :)