Bienvenido a Mexico

Iškentėjęs beveik 12 valandų skrydį aš jau Meksikoje!! Vakar nusprendžiau niekur daugiau nekeliauti ir Cancun'e susiradau hostel'į, kuris patraukė terasoje kabančiais hamakais, gera muzika ir draugiškais žmonemis... Bet apie viską nuo pradžių. Taigi kelionė iš Briuselio užtruko gerokai daugiau negu tikėjausi. Man kažkodėl atrodė, kad skrydis turėtų užtrukti apie 7-8val (tiesa nepasivarginau patikrinti koks skrydžio laikas buvo užrašytas biliete), bet užtrukau beveik 12. Nežinau ar tai buvo savotiškas belgų humoras balandžio 1-osios proga, ar pilotas gerai nežinojo kelio, bet panašu, kad tie kas suplanavo mūsų maršrutą gyvenime nėra matę gaublio. Iš pradžių praskridom virš Belfasto, tada maršrutas tęsėsi ne per toliausiai nuo Islandijos, beveik užkabinom dalį Grenlandijos ir tik virš Kanados kažkas susiprato, kad vis dėl to mums tai reikia į pietus, tad kirtom žemyn visą Kanadą, praskridom JAV virš Čikagos ir New Orleans ir laimingai nusileidom Meksike. Vietą gavau vidurinėje eilėje, tad pro langą pasidairyti neturėjau progos ir kelionė šiek tiek prailgo. Kompo baterija išsikrovė, filmas kurį rodė buvo visiškai neįdomus, tad antrą kelionės pusę leidau nagrinėdamas ispanų pradmenis ir bent po 20 minučių kas valandą pasnausdamas. Galiausiai paliečiam žemę, visi paploja, stiurdesė pasveikina atvykus į Meksiką ir praneša, kad šiuo metu yra 10:30 ir oro temperatūra 29C. Rinkdamasis daiktus ir laukdamas kol atidarys duris pradedu dairytis pro langą. Pirmas dalykas kurį pastebiu – prie lėktuvo atskubandis handling'o personalas. Iš karto suprantu kur esu – visi ūsuoti ir atrodo lygiai kaip meksikietiškuose filmuose. Iš lėktuvo laipina per rankovę, bet iš karto suprantu, kad šalta nebus. Muitinės procedūra per ilgai neužtrunka, tik vienas muitininkas šiek tiek susinervuoja, kad į imigracinę kortelę neįrašiau vietos kur apsistosiu Meksikoje. Užtai anspaudą pase gaunu kažkur prie kitų įrašų, šalia kraujo grupės. Atsiimu savo kuprinę, laimiu žalią bilietą daiktų tikrinimo loterijoje (sistema veikia taip – turi paspausti mygtuką ir tada tau random metodu užsidega žalias arba raudonas signalas) ir lekiu į lauką. Wow, pasirodo oro uosto viduj dar veikė oro kondicionierius, laukia temperatūra tokia, kad pirštai suprakaituoja besukant cigaretę. Nieko, priprasiu ir mintyse jau sukasi mintys apie Karibų jūrą. Nusprendžiu pirmą dieną praleisti Cancun'e tiesiog chillin'ant. Lauke prie oro uosto iėjimo stovi turbūt koks tūkstantis vietinių pusė jų pasitinka turistus atvykstančius pagal viskas įskaičiuota programą ir gyvenančius viešbučių gete, kita pusė siūlo transporto paslaugas, tiems turistams kurių niekas nepasitinka. Su vienu persimetu keliais žodžiais ir greitai gaunu pasiūlymą važiuoti autobusu į miestą už 150 pesų (M$). Atsisakau ir jis man pradeda aiškinti kad čia pigiausias variantas. Aš jau pasimokiau Maroke, ir manęs šitais bajeriais neišdursit. Žinau, kad yra miesto autobusas, kuris veža už 40. Anyway ir tuos 40 pesų reikia iš kažkur turėti. Grįžtu atgal į oro uostą ir pasuku prie bankomato. Bankomatas, kitaip nei visi iki šiol sutikti žmonės, su manim angliškai kalbėti nenori, bet pavyksta suprasti kad už operaciją jie iš manęs papildomai nori paimti 30$. Žinau, kad meksikiečiai savo valiutą, pesus, dažniausiai taip pat žymi dolerio ženklu, bet rizikuoti nenoriu. Nusprendžiu išsikeisti vienintelius grynus pinigus, kuriuos turiu pasiėmęs – 100US$. Nueinu į terminalą vietiniams skrydžiams ir apsidžiaugiu pamatęs pažįstamą banką – Santander. Už vieną dolerį gaunu 11.5M$, reikės paskui mieste patikrinti ar čia buvo padorus kursas, ar nelabai... Susirandu autobusą, kuris nuo mano Lonely planet gido išleidimo datos pabrango iki 45 pesų. Šoku į autobusą ir už gerų 15min aš jau centre. Prie autobusų stoties pamatau supermarketą ir užeinu. Kadangi kelionei ruošiausi tik paskutinę dieną, ne visus reikalingus daiktus spėjau nusipirkti ir turiu trūkstamų daiktų sąrašėlį. Kažkodėl tik užsukus į prekybos centrą dėmesį patraukia Corona stendas. 41 pesas už 6 mažus berods 0,25l buteliukus. Visai neblogai. Tiesa, vartojimui nusprendžiu įsigyti praktiškesnę 6 ice cold 0,35l skardinių pakuotę už 45 pesus. Susirandu kitus trūkstamus daiktus, patikrinu tekilos kainas – litrinį butelį galima įsigyti nuo kažkur 80 pesų ir einu į lauką. Išėjus iš kondicionuojamo prekybos centro į vidurdienio saulę neatlaikau ir iš karto atsidarau vieną skardinę alaus, kurią suvartoju per kokią minutę. Sekantis tikslas pavalgyti. LP skaičiau, kad netoli hostelio, kurį esu nusižiūrėjęs nakvynei, nes jis turi pigią kempingo opciją, yra parkas su food stalls. Pasirodo tai ne parkas, o kažkas panašaus į aikštę su estrada, bet kas man svarbiausia pakraštį yra visa eilė kioskų su įvairiausiais vietiniais maistais. Užsisakau nedidelį bet tikrai skanų burrito su čorizu už 20 pesų. Užvalgius susirandu norimą hostelį. Kempingo opcijos jie vis dėlto neturi, bet už 85M$ pasirenku nakvynę terasoje pakabintuose hamakuose. Pasirinkimu tikrai džiaugiuosi, veikia bevielis internetas, dušas tikrai tvarkingas, yra virtuvė. Pasiimu kompą ir krentu į hamaką. Per kokį pusvalandį pradedu pažindintis su kitais hostelio gyventojais ir esu pakviečiamas prie čia pat terasoj stovinčio stalo pietų. Per stereo paleidžiamas Bob Marley ir atmosfera tikrai tokia kokia ir turetų būti hostelį. Gaila, kad čia nakvosiu tik vieną naktį, nes už 2 dienų turiu susitikimą kažkokiam kaimelyje Gvatemaloje, o į ten patekti dar reikia pervažiuoti Belizą. Šiek tiek pailsėjęs nusprendžiu išbandyti karibų jūrą. Tenka dar kartą užsukti į prekybos centrą, nes prisimenu, kad neturiu kremo nuo saulės o čia iškepti ilgai netruktų. Su pliažais čia situacija įdomi. Centras yra šiek tiek toliau nuo jūros ir norint patekti reikia važiuoti apie 10km į “Zona hotelera” - viešbučių getą. Šiek tiek istorijos apie Cancun'a. Iki 1970 tai buvo niekam nežinomas kaimelis. Tada meksikiečiai suprato, kad šalia miesto esantį pusiasalį galima išnaudoti turistams priimti. Tada ir prasidėjo statybos. Dar 1980 mieste gyveno apie 30000 gyventojų, dabar jų priskaičiuojama jau apie 700tūkst. Pusiasalyje iškilo daugybė viešbučių, kurių visi orientuoti į turtingus Amerikos ir kitus turistus, kurie renkasi “viskas įskaičiuota” tipo atostogas. Pagal įstatymus visi pliažai yra vieši Meksikoje, bet “zona hotelera” viešbučiai praktiškai atitvėrė paplūdymį ir norint patekti į pliažą beveik visada reikia pereiti kokio nors viešbučio vestibiulį. Taigi aš irgi įsėdau į vieną iš vietinių autobusų vežančių į “Zona hotelera” už 8.5M$ ir atsigavau prie jūros. Vaizdai čia aišku nerealūs – švarus smėliukas, dangaus žydrumo spalvos jūra. Saulė pradeda leistis, tad šoku į autobusą ir atgal į miestą. Kadangi aš kėliausi dar Europos laiku ir šiaip prieš tai kelias naktis beveik nemiegojau, tai nusprendžiu anksti eit miegoti ir gerai pailsėti prieš rytdieną. Grįžęs namo kieme užuodžiu kepamos mėsos kvapą, ant stalo atsiranda nedidelis, 1,2l tekilos butelis, kurį kanadietis giriasi radęs gretimame prekybos centre už 94M$. Kieme susirenka visas hostelis, kokia 15 žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių nuo Danijos iki Zelandijos, vieną tekilos butelį keičia kitas ir miegot krentu tik tada kai pagal Londono laiką jau turėčiau keltis. Rytas išaušta gražus ir ankstyvas. Vakarykštės tekilos pasekmių nesijaučia, matyt tikrai gera tekila buvo, visas hostelis dar miega, nes čia dar tik 7 valandos ryto, o aš iš lėto pradedu ruoštis į kelią. Šiandien norėčiau nusigauti į Belizą, kuo arčiau Gvatemalos sienos, kad rytoj galėčiau nesunkiai pasiekti norimą kaimelį. Vakar pasiklausinėjau kitų kaip čia vietiniai reaguoja į tranzuotojus. Dauguma sakė iš Cancun'o geriau netranzuoti. Ką gi, pažiūrėsim kaip čia bus... 

Pietūs lėktuve

Skrydžio maršrutas

Tik nusileidus...

Pirmieji pietūs Meksikoje...

...įsigyti čia

Geriausia vieta pavalgyti :)

Karibų jūra

Cancun'e visi paplūdymiai apstatyti tokiais "all inclusive" monstrais

Vandens žydrumas...

 Taip atrodo viešbučio kiemas

Tiesą sakant neįsivaizduoju kas čia vyko...

Hostelis

Patogiausios vietos miegui

Nuo hostelio stogo

Nuo hostelio stogo