Aš jau Gvatemaloje!

Na ir dienelė buvo. Žiauriai pavargau tiek fiziškai tiek morališkai. Nuėjau daugybė kilometrų spiginant saulei, kirtau dvi sienas, kariavau su muitininkais dėl kažkokių mistinių mokesčių, tranzavau Belizo miesto juodaodžių kvartale... Bet apie viską iš eilės. Ryte atsikėliau Chetumal ir apie aštuntą išėjau į kelią. Ryte internete pasižiūrėjau kurioje miesto dalyje randuosi ir į kurią pusę muitinė ir kupinas jėgų pajudėjau. Nors dar rytas, bet saulė jau spigina. Po kokių 20min pastebiu, kad ant kaklo neturiu kriauklės kurią radau prie Atlanto vandenyno Ispanijoje prieš daugiau nei du metus perėjęs Camino de Santiago ir nuo tada visą laiką nešioju ant kaklo. Išsprūsta ne vienas keiksmažodis. Pagalvojęs suprantu, kad turėjau ją palikti viešbutyje, nes atsimenu kaip vakare nusiėmiau. Pareinu į viešbutį, susirandu savo kriauklę ir vėl pradedu kelionę iš naujo. Pakeliui sustoju ir pusryčiams nusiperku 3 taco su skirtingais įdarais. Beeidamas suprantu, kodėl vakar tas amerikietis iš manęs juokėsi kai kalbėjom, kad jei reikės nesunkiai galiu ir pereit Chetumal. Miestelis nedidelis, bet labai ištęstas ir tikrai nėra labai įdomus ar gražus. Einu virš valandos, kol prieinu miesto galą ir kažkokią sankryžą. Tarp visų ženklų su įvairiausiom kryptim, krypties į Belizą nėra. Wtf, pasienio miestas tokį dalyką turėtų turėti ant kiekvienos sankryžos... Prie kelio pamatau žmogų pardavinėjantį sultis, nusiperku kažkokių labai skanių sulčių, kurių pavadinimo ispaniškai taip ir nesupratau, pasiklausiu krypties ir einu toliau. Bandau stabdyti pravažiuojančias mašinas, bet nesėkmingai ir po gero pusvalandžio prieinu kitą sankryžą. Valio, yra kryptis į Belizą. Vieta stabdyti už sankryžos gera, ir už kelių minučių stoja pikapas. Kabinoje jau ir taip pilna žmonių tad šoku į priekabą ir su didele šypsena veide važiuoju likusius kokia 10km iki sienos. Tailande ir Maroke teko matyti žmones važiuojančius pikapo kėbule, bet man nesustojo. Tikėjausi Meksikoje to sulaukti ir mano noras išsipildė. Jau eidamas iš Chetumal pastebiu kelis tipinius centrinės Amerikos autobusus, regiono speciality - Chicken bus. Tai seni nurašyti USA mokykliniai autobusai, dažniausiai perdažyti įvairiausiomis spalvomis ir kursuojantys visais įmanomais maršrutais dažniausiai stodami kiekvienam kaime. Tai dar vienas dalykas, kurį tikrai reikės išbandyti. Palikti Meksiką pavyksta visai paprastai. Kai paduodu muitininkui pasą, kažkoks įtartinas tipas bando sakyti, kad “you need to pay 20US$, buddy”, bet tiesiog atsakau jam, kad aš nieko neturiu mokėti, muitininkas paima mano imigracinę kortelę, įdeda štampą ir atsisakinėdamas visų taksi ir tuk-tuk'ų pasiūlymų einu link Belizo sienos. Tarp Meksikos ir Belizo yra kelis kilometrus besitęsianti pasienio zona pilna visokiausių parduotuvių iš kurių dažnos visu garsu groja muzika. Nors visą laiką laikausi pagrindinio kelio, priėjus galą Belizo pasienio nematyti. Pasiklausiu ir pasirodo praėjau reikiamą posūkį. Šaunu, ir vėl tenka pėdinti atgal. Taip į Belizą patenku tik apie pusė dvylikos, be daugybės klausimų gaudamas dar viena anstpaudą pase. Atsisakau visų pasiūlymų taksi ir collectivos (lietuviškai – dušmanai) ir šiek tiek paėjęs atsistoju tranzuoti.

Šiek tiek informacijos apie Belizą. Belizas – gana nauja valstybė, buvusi britų kolonija ir nepriklausoma tapo tik 1981. Plotu šiek tiek diesnė negu trečdalis Lietuvos, bet Belize gyvena tik apie 300tūkst. gyventojų. Tai vienintelė šalis regione, kur anglų kalba valstybinė ir dauguma žmonių ją moka. Taip atsitiko todėl, kad 17a į dabartinio Belizo teritoriją atvyko nemažai anglų ir airių piratų, kur jie pradžioje netrukdomi dirbo puldinėdami ispanų laivus. Teoriškai Belizas vis dar priklausė ispanams, bet realiai vis labiau priartėjo prie britų. Po kelių karų 1859m Britų imperija ir Gvatemala pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Gvatemala atiduoda Belizo žemę britams, o britai įsipareigoja pastatyti kelią per Gvatemalą iki Karibų jūros. Kelias ir šiandien dar nenutiestas ir užtai girdėjau, kad kai kuriuose Gvatemalos žemėlapiuose Belizas yra įtrauktas kaip Gvatemalos teritorija. Belizas multikultūrinė šalis Kreolai – Afrikos vergų ir britų piratų palikuonys – yra didžiausia šalies etninė grupė. Toliau eina mestizos – maišyti Europos ir centrinės Amerikos indėnų palikuonys, kurie sudaro daugiau kaip trečdalį gyventojų. Apie 10% gyventojų sudaro Majų indėnai. Taip pat yra nemažai Garifuna žmonių – pietų amerikos indėnų ir afrikiečių palikuonys, kurie išvaizda labiausiai artimi afrikiečiams, kultūra Karibų salų gyventojams ir kurių didelė dalis užsiima būgnų gamyba ir nešioja dredus. Jų kaimus irgi būtinai planuoju aplankyti vėliau. Menonitai, apie kuriuos šiek tiek rašiau vakar, nors ir sudaro nedidelę procentą, bet pagaminantys apie 80% šalies žemės ūkio produkcijos. Paskutiniu metu atvyko ir nemažai imigrantų iš Kinijos, Honkongo ir Taivanio. Kiek girdėjau Belizas prieš kelis metus paskelbė akciją, siūlančią pilietybę kiekvienam kas atsikraustys gyventi ir į banko sąskaitą Belize perves bent 250000US$. Ar tai tiesa tiksliai nežinau, bet faktas kad kiniečiai dabar valdo nemažą dalį kavinių ir parduotuvių šalyje. Jeigu kas nori dar labiau pajausti Belizą paklausykit žymiausio Belizo muzikanto, šalies muzikos ambasadoriaus, mirusio 2008 metais garifuna Andy Palacio (you tube yra nemažai jo dainų).

Taigi, bandau tranzuoti ir po kelių minučių beveik nestabdomas sustoja busiukas. Važiuoja į netoli sienos esantį pirmą didesnį miestelį – Corozal. Šiek tiek sukelia įtarimą, bet vis dėl to nusprendžiu įlipti, nes be vairuotojo sėdi tik vienas keleivis, su kuriuo vairuotojas visą kelią šneka ispaniškai, tad nusprendžiu, kad neturėtų būti collectivo. Atvažiavęs suprantu, kad klydau. Matau kaip tas keleivis susimoka vairuotojui ir vairuotojas atsisukęs į mane pasako 2BZ$. Atsakau, kad Belizo dolerių neturiu tada esu paprašomas 1US$, kurio irgi neturiu. Belizas turi savo valiutą Belizo dolerius, bet jų kursas yra surištas su US doleriu (2BZ$=1US$) ir visur šalyje galima laisvai atsiskaitinėti ir JAV doleriais. Vėliau netgi grąžą vieną kartą gavau maišyta valiuta. Susiskaičiuoti visą šitą nesamonę, nors kursas ir paprastas, nepratus prireikė laiko. Bandau aiškinti vairuotojui, kad aš tranzuoju ir už kelią nemoku, bet galiausiai dėl ramybės ir nenorėdamas toliau gaišti laiko paduodu vairuotojui turimą 20 Meksikos pesų banknotą (kas yra daugiau nei 1,5US$) ir išlipu. Corozal pasirodo visai gražus miestelis prie jūros. Šiek tiek pasivaikštau kol pereinu jį ir atsistoju ant kelio, pakeliui jūroj susišlapinęs galvą, Mašinų labai nedaug ir po kelių minučių pažiūrėjęs į žemėlapį suprantu, kad padariau dar vieną klaidą. Kelias vedantis nuo sienos į šalies gilumą ir Belize city pasirodo visai per Corozal neina. Vis dėlto nelabai ilgai trukus sustoja pikapas kuriuo važiuoja tėvas su sūnum ir pasiūlo pavežti kažkur pusę kelio iki Orange Walk, sekančio didesnio miestelio pakeliui į Belize city. Tinka, kelias ten jau bus susijungęs su pagrindiniu keliu vedančiu nuo sienos ir tikiuosi bus daugiau eismo. Iš pradžių šiek tiek pabendrauju su tėvu, paskui berniukas paklausia kaip atrodo Europa, tad pradedu jam rodyti fotooaparate turimas nuotraukas iš Londono (reikia būtinai prisiminti perkelti atgal į fotiką daugiau reprezentacinių nuotraukų, nes nelabai turėjau ką rodyti). Taip atvažiuojam iki kažkokios sankryžos, kur mane paleidžia. Mašinų čia šiek tiek daugiau, bet irgi ne kažką. Aišku, šalyje, kur gyvena vos 300tūkst gyventojų nelabai ko ir gali tikėtis. Bet po kelių minučių aš jau kitoje mašinoje su beliziečių pora, kuri parsivežinėja žmonos seserį gyvenančią Cancune. Taip besišnekučiuodamas ir klausydamas latino muzikos ritmų atsirandu Orange Walk miesto pradžioje, kur atsiskiria kelias vedantis į Belize city. Tik pradėjus eiti mane pasiveja kokių 15 metų mergina ir pasiūlo butelį šalto vandens (tokius pačius visą laiką perku parduotuvėse). Atsisakau, nors vandens beveik neturiu, bet ir kuo sumokėti nėra. Ji neatstoja – “Take it, take it” ir padavus man butelį apsisuka ir vos man spėjus padėkoti dingsta. Geras, tikrai mane išgelbėjo, vanduo šaltas šaltas. O tada ir prasideda įdomumas, per sekantį pusvalandį neskaitant didelių vos judančių cukrandendres vežančių pusvalandžių pravažiuoja gal 2mašinos, kurios į mane dėmesio nekreipia. Bandau eiti į priekį, nes tikiuosi kad toliau gal yra koks nors kitas išvažiavimas iš Orange Walk, kuriuo juda daugiau mašinų. Saulė kepina, pavargstu, matau, kad iki Flores galiu jau šiandien ir nespėti. Belizo imigracijos pareigūnams pasakiau, kad važiuoju į Gvatemalą ir tikėdamasis mažesnio išvažiavimo mokesčio pasakiau, kad išvažiuosiu tą pačią dieną. Užtai į pasą gaunu anspaudą, kuris šalyje man leidžia būti tik vieną dieną. Pažeisti imigracinės tvarkos kažkaip visai nesinori. Galiausiai po nežinau kiek nueitų kilometrų ir praleisto laiko stoja pikapas. Už vairo jaunas vaikinukas, kuris važiuoja į darbą turus keliautojams organizuojančioje rančoje pakeliui tarp Orange Walk ir Belize city. Bevažiuojant patvirtina, kad tai Belizo apvažiavimas, bet dauguma žmonių važiuoja per miestą, užtai čia taip nedaug eismo. Be to šiandien 7dienis, užtai eismo dar mažiau. Ok, pasimokiau, daugiau Belize 7dieniais tikrai netranzuosiu... Išlipu prie jo darbovietės netoliese už Orange Walk ir bandau stabdyti toliau. Mašinų padaugėja nedaug ir kokį pusvalandį jokio rezultato. Galiausiai sustoja dar vienas pikapas. Atsidarau dureles – ogi tie patys tėvas su sūnum. Pasirodo jie tik užsuko pakeliui aplankyti gyvenačio tėvo/senelio, o iš tikrųjų važiuoja į Belize city. Vėl diskutuojam, pastebiu, kad berniukas apie istoriją ir pan žino daugiau už tėvą, nors jam tik 11 metų. Galiausiai, išlipdamas jau Belize city, padovanoju jam 1LTL ir 1EUR monetas, nes prieš tai jis man rodė Belizo pinigus, ir prašė parodyti eurų. Belize paleidžia ant kelio, kuriuo sako pravažiuoja visos mašinos važiuojančios į šalies vakarus ar sostinę Belmopan. Bandau eiti šiek tiek toliau, bet keli sutikti žmonės pradeda man pasakoti, kad čia juodaodžių kvartalas ir greičiau iš čia dingčiau, nes rajonas nėra saugus. Apsidairau, ir iš tikrųjų pasijaučiu šiek tiek nejaukiai. Nusprendžiu toliau neiti ir sustoju nepertoliausiai nuo sankryžos, kur mane paleido. Bandau tranzuoti, bet matau, kad dauguma transporto vietinis. Stengiuosi nestabdyti pravažiuojančių tiuninguotų ir panašių automobilių ir labiau taikau į visureigius ir pikapus. Per gerą pusvalandį niekas, apart vieno taksi, taip ir nesustoja. Esu žiauriai alkanas, nieko nevalgiau nuo ryto, pavargęs, vieta susižavėjimo irgi nekelia ir ant viso to dar pradeda lynoti ir atrodo, kad tuoj prasidės liūtis. Nusprendžiu, kad tranzuoti jau gal gana, ir laikas eiti nusiimti pinigų ir toliau važiuoti autobusu, kol dar yra šansų pasiekti sieną viešuoju transportu, nes temsta čia gana anksti o sutemus tranzuoti tikrai nesiryžčiau. Iš pradžių susirandu autobusų stotį, nes galvoju bankomatą rasti ten. Pasirodo toje stotyje nėra net informacinio langelio ir jokiais bankomatais čia nekvepia. Pradedu eiti link centro. Gerai, kad Belize city nors ir didžiausias šalies miestas ir buvusi sostinė, bet gyventojų turi šiek tiek mažiau už Alytų, tad toli eiti nereikia. Šiaip miestas įspūdžio visai nepalieka. Gal dėl to, kad 7dienis, beveik viskas uždaryta ir atmosfera panašus į filmuose matytus lūšnynų kvartalus, su daug visokio plauko kaulytojų ir apytuštėmis gatvėmis. Gal aplankius jį kitą savaitės dieną įspūdis ir būtų kitoks. Jeigu išeis, norėčiau susirasti ten kokį couchsurf ir atvažiuoti vėliau. Pavyksta rasti tik vieną atidarytą kioską, kur galima gauti šilto maisto ir už 4BZ$ gaunu vienintelį galimą pasirinkimą – hamburgerį. Šiaip tai wtf, Londone netoli savo namų už gal šiek tiek ir mažesnį hamburgerį, bet kartu su bulvytėm moku labai panašius pinigus. Anyway lekiu atgal į stotį, kur ieškau autobuso į Benque – Belizo ir Gvatemalos pasienio miestą. Kažkas pasako, kad tokio šiandien jau nebus, tad šoku į chicken bus važiuojantį į sostinę Belmopan. Autobusas pasitaiko ekspresas ir kaimuose nestodinėja, be to LP rašo, kad už kelionę turėčiau mokėti 6/9BZ$ priklausomai nuo to ekspresas ar ne, o iš manęs paprašo vos 4. Belmopan taip ir nedavažiuoju, nes miestas yra pora km nuo pagrindinio kelio, ir paprašau kad mane išleistų prie pasukimo į jį. Kaip tik tuo metu iš miesto išsuka kitas chicken bus važiuojantis kaip tik ten kur man ir reikia – Benque. Įtariu, kad tas autobusas irgi važiuoja iš Belize city, ir mums su ekspress service pavyko jį pavyti. Šoku į jį susimoku dar 4BZ$ ir šiek tiek palengvėja, nes žinau kad sieną jau šiandien tikrai pavyks kirsti. Šis autobusas yra visiška priešingybė praeito ir stodinėja kiekvienam kaimelyje ir ne tik. Į Benque atvykstu jau sutemus. Ten prisistato taksistai siūlantys pavežti iki sienos. Žinau, kad kelio ten bent pusvalandis, bet iš pradžių atsisakau. Galiausiai pasisiūlo vienas žmogus, kurio mašinoje jau sėdi gal 5 vaikai ir kažkokis moteris. Paklausiu kiek. Pasako 10. “10 dollars? I paid 8 to get here from Belize city, I'll better walk...”. Kaina staiga sumažėja iki 3 dolerių (nors LP skaičiau, kad normalūs taksi paprastai kainuoja apie 10). Važiuojant suprantu, kaip gerai padariau, kad nėjau pėsti, nes kelio tikrai nemažai ir bastytis kažkokio kaimo neapšviestomis gatvėmis kur ženklų irgi įtariu nėra visai nesinorėtų. Prieš sieną šiek tiek neapdairiai pas pirmą pasitaikiuosį žmogų išsikeičiu šūsnį Belizo dolerių į Gvatemalos Quetzal'ius ir einu į muitinę. Belizas paprašo sumokėti 30BZ$ išvažiavimo mokestį (pasirodo kirsdamas tą pačią dieną sutaupiau vos 7,5BZ$), atspausdina kvituką ir einu toliau. Gvatemalos imigracijoje kažkokiai labai mielo veido močiutei paduodu savo pasą. Lietuvos vardas ryškiai nieko nesako, kviečiamas viršininkas. Viršininkas irgi matyt nelabai tokią šalį girdėjęs, tad išeina ir po kiek laiko grįžta su kažkokiu segtuvu. Ten suradęs Lietuvos pavadinimą matau apsidžiaugia ir parodęs močiutei nueina. Močiutė nuskanuoja mano pasą nu ir prasideda. Pasako, kad reikia sumokėti 20 Gvatemalos Quetzal'ių mokestį. Nėra labai daug, ką tik už 1US$ gavau 7 quetzal'ius, bet kažkaip įtartina, nes apie tokį dalyką nesu girdėjęs. Pasakau kad Lietuva priklauso Union Europea, bet pasako, kažką tokio, kad mokėti turi visi. Griebiuosi kitos taktikos: “Puede escribir cheque?” Kažką pradeda aiškinti apie sistemą. Šiek tiek susinervuoju ir kadangi pasas su anspaudu jau mano rankose pasakęs “no cheque, no money” apsisukęs nueinu. Palengvėja, kai niekas nesiveja. Tada prišoka būrys žmonių siūlančių taksi paslaugas į už poros val kelio esantį Flores miestą, šalia kurio kažkokiam kaimelyje ir esu suplanavęs susitikimą. Sako, kad autobuso jau nėra (pagal mano LP, paskutinis turėjo būti apie šeštą, o jau po 7). Paklausiu kiek, atsako 50US$. Jiems gal visai galvos perkaito... Kad aš tokius pinigus mokėčiau už kokia 100km kelionę. Pasakau, kad geriau jau nakvosiu pasienio kaime ir nueinu. Netoli sienos pamatau kažkokią degalinę ir bandau pas kažkokį žmogų su mikriuku paklausti gal jis netyčias važiuoja į Flores. Sakinį formuluoti sekasi sunkiai, bet tada pasirodo jis šiek tiek kalba angliškai ir pasako man kad jis nevažiuoja ir eičiau atgal prie muitinės ieškoti collectivos už 50 Quetzal , nes autobusai jau nevažiuos. Sustoju pamąstyti ka daryti toliau. Po minutės tas pats vairuotojas ateina iki manęs rodydamas į kažkokį pasirodžiusį autobusą. Aš bėgu prie autobuso, vairuotojas patvirtina, kad flores, 30Q bet kažką pradeda pasakoti rodydamas į kažkokį netoliese esantį namą ir sakydamas ofisina. Nueinu o ten iš tikrųjų panaši būdelė į autobusų stotį. Klausiu bilieto ir moteriškė atsako 30Q, bet moketi autobuse. Pradedu nervuotis, nes bijau kad autobusas nenuvažiuotų. Galiausiai suprantu, kad autobusui dar ne laikas, ir kad turiu laukti prie to pastato. Su palengvėjimu prisėdu laukti ir apie 8ta pajudam link Flores. Autobusas geras, ne chicken bus, netgi su koondicionieriumi. Iš pradžių galvojau vykti į kažkokį prieš Flores esantį kaimelį nuo kurio atrodo netoli turėtų būti ir man reikiamas El Remate kaimas, bet paskui pagalvoju, kad naktim bastytis tarp miestų nevertėtų ir gėriau į El Remate atvažiuosiu rytoj. Kelias iš pradžių tikrai geras, ir vairuotojas autobusu važiuoja kaip su formule posūkiuose beveik nestabdydamas, kol po vieno posūkio kai jau atrodė kad tikrai lėksim nuo kelio sustoja. Vairuotojas su savo asistentu išlipa, tada po kokiu 5 minučių grįžta, nusirengia savo oficialius įmonės marškinėlius ir vėl išlipa. Įtariu, kad kažkas sugedo. Bet po dar kokia 15 minučių grįžta, vėl apsirengia savo uniformą ir važiuojam toliau. Dar už kelių kilometrų asfaltas baigiasi tad prasideda autobuso slalomas aplink duobes. Taip visas kelias ir eina iki pat Flores – šiek tiek asfalto, tada šiek tiek duobėto žvyrkelio. Kadangi esu žiauriai pavargęs kelionė šiek tiek prailgsta. Bet galiausiai atvažiuojam į Santa Elena. Pakeliui savo LP susižinau, kad Flores tai pasirodo yra miestas ežero saloje ir autobusai važiuoja tik iki Santa Elena. Nuo stoties iki tilto į salą tik koks kilometras, tad per daug nesuku galvos. Stotyje pavalgau, bijodamas kad vėliau galiu nieko nerasti ir einu į Flores ieškoti LP nusižiūrėto hostelio. Gatvė, kuri veda link tilto, nors ir atrodo turėtų būti viena pagrindinių, asfaltą taip pat turi tik kur ne kur, gatvių apšvietimo irgi per daug nėra, tad nepasakyčiau, kad jaučiuosi labai jaukiai. Galiausiai ateinu iki savo norimo hostelio, už 35Q gaunu lovą dormitory antrame aukšte, palendu po dušu nuplauti kelio dulkes ir atsigulęs ant bare esančios sofos nusiperku kažkokio brangaus alaus (14Q=2US$ už 0.33, wtf?) ir pradedu rašyti šį straipsnį. Straipsnis matau gavosi be proto ilgas ir parašyti sugaišau tikrai debesį laiko. Vėliau reikės stengtis rašyti trumpiau...

Pabaigai šiek tiek foto. Gaila, kad neturiu foto iš Belize city, bet nusprendžiau, kad ten mosikuotis fotoaparatu būtų šiek tiek neapdairu.

Chetumal gaisrinė

Pikapo priekaboje judu link sienos

Upė skirianti Meksiką nuo Belizo

Duty free zona

Busiukas, paėmęs mane už sienos

Corozal

Vis dar Corozal

Pakelės degalinė

Orange Walk pasirodo turi ir savo Rotary klubą