Apie San Pedro de Laguna daug nerašysiu. Iš dalies dėl to, kad jau nusibodo rašyt apie tai kas vyko daugiau nei prieš pora dienų, iš dalies, kad turėčiau ką pasakoti grįžęs :) Bet visai nepaminėti irgi negaliu... Tai nerealiai kietas, šiek tiek hipiškas kurortinis miestelis ant Atitlan ežero kranto turintis du visiškai skirtingus veidus.
Ežero pakrante einanti taip vadinama “gringo street” ir jos apylinkės nusėtos viešbučiais, hosteliais, kavinėm, barais, parduotuvėmis, ispanų kalbos mokyklomis ar turizmo agentūrom. Čia visada pilna įvairausiausio plauko turistų ir keliautojų didelė dalis turinti šiek tiek hipiško kraujo. Nemažai nakvynės ir maitinimo įstaigų priklauso užsieniečiams. Pusryčiauti ar pietauti dažnai eidavom į vokiečiui priklausančią “Cafe Atitlan”, kur visą laiką atėjęs gauni puodelį espresso nemokamai ir nors net pusryčių ten pavalgyti trumpiau nei per dvi valandas nelabai pavyks (beje kaip ir beveik visose kitose mieste esančiose maitinimo įstaigose), bet šeimininkas/padavėjas/barmenas visada ras laiko prisėsti ir pabendrauti vos ne su kiekvienu atėjusiu, antrą kartą apsilankius suteiks 10% nuolaidą, nuoširdžiai patars keliavimo klausimas, papasakos ar paklausys kelionių istorijos. Airio “Clover” restorane (dobilas yra nacionalinis airijos simbolis) gali rasti Guiness'o, ten visada švenčiama St. Patrick'o diena. Amerikietis “La Piscina” bare su baseinu kiekvieną 7dienį kepa geriausius mieste steak'us ir pas jį gali gauti rusiško “Baltica” alaus, kažkokiu tai būdu atkeliavusio iš St. Peterburgo. Mūsų gido Jack'o nuomone - “the best beer in Guatemala”, o jis britiško kraujo ir šituose reikaluose išmano. Didelę dalį atvykėlių vienijantis sakinys – visi jie atvažiavo trumpam, bet pasiliko ilgiau nei planuota. Girdėjau ne vieną istoriją, kaip žmonės išvažiavę į trijų mėnesių trip'ą po centrinę Ameriką antroj savaitėj užstrigo San Pedro de Laguna ir ten praleido visą likusį laiką. Daugumoj hostel'ių rasi savanoriaujančių užsieniečių, o hosteliuose rasi skelbimus, kad už 4 valandas darbo per dieną, gausi lovą, maistą ir dar kartais nemokamo alaus. Ir visus šitus žmones nesunku suprasti. Miestelis tiesiog įtraukia atvykėlius, nepastebimai atima visą jų laiką ir nenoriai paleidžia. Dėl didelės konkurencijos visos atvykėliams aktualios kainos yra mažiausios iš visų ežero pakrantės miestelių. Cubą beveik visur gali gauti už 10Q (1Eur) ir mažiau; yra viena vieta, kur kažkurią vieną dieną viduryje savaitės happy hour metu romas su kola ir laimo skiltele tekainuoja 4Q. Su argentiniečiu Hernan'u už dvivietį kambarį kažkokiuose svečių namuose mokėjom po 15Q per dieną (tiesa kambarys tikrai buvo minimalistinis). Baidarę trims valandoms galima išsinuomuoti už 25Q . Kiekvieną vakarą kuriam nors aplink gringo street esančiame bare ar restorane vyksta koks nors koncertas. Kadangi mes ten buvom Semana Santa metu, kiekvieną vakarą vykdavo bent keli gyvi nemokami koncertai, dažnai vos pora minučių kelio vienas nuo kito esančiuose baruose. Repertuare dažnai reagge'is, lotynų amerikos hitai ar gerai žinomi roko lengendų gabalai, kartais atliekama žinomų arba nebūtinai Gvatemalos grupių, kartais tų pačių gring'ų su kuriais dar vakar tam pačiam bare kito koncerto metu gėrei cubas.
San Pedro de Laguna yra įsikūręs kalno šlaite ir nuo pakrante einančios gringo street paėjus bet kokia gatve šiek tiek į kalną randi visiškai kitą pasaulį. Čia karaliauja vietiniai gyventojai, iš kurių didelė dalis majai. Miestelis marga jų tradiciniais spalvingais kostiumais. Kitaip nei “gringo street”, kur didžiausias veiksmas vyksta vakare, čia viskas labiausiai kunkuliuoja rytais. Turguje galima pigiai prisipirkti vaisių, daržovių ir kitokių vietiniams reikalingų prekių. Girdėjau, kad miestelyje yra daugiau nei 100 bažnyčių (Gvatemaloje kiekviena pašiūrė ant įėjimo užsirašiusi ką nors panašaus į “ieškokite Dievo” kvalifikuoja tapti bažnyčia). Priklausomai nuo to kurioje miestelio dalyje esi, jis gali pasirodyti ir tipiškas tradicinis, ir kurortinis. Sutikite, čia lengva užstrigti...
Ežero pakrante einanti taip vadinama “gringo street” ir jos apylinkės nusėtos viešbučiais, hosteliais, kavinėm, barais, parduotuvėmis, ispanų kalbos mokyklomis ar turizmo agentūrom. Čia visada pilna įvairausiausio plauko turistų ir keliautojų didelė dalis turinti šiek tiek hipiško kraujo. Nemažai nakvynės ir maitinimo įstaigų priklauso užsieniečiams. Pusryčiauti ar pietauti dažnai eidavom į vokiečiui priklausančią “Cafe Atitlan”, kur visą laiką atėjęs gauni puodelį espresso nemokamai ir nors net pusryčių ten pavalgyti trumpiau nei per dvi valandas nelabai pavyks (beje kaip ir beveik visose kitose mieste esančiose maitinimo įstaigose), bet šeimininkas/padavėjas/barmenas visada ras laiko prisėsti ir pabendrauti vos ne su kiekvienu atėjusiu, antrą kartą apsilankius suteiks 10% nuolaidą, nuoširdžiai patars keliavimo klausimas, papasakos ar paklausys kelionių istorijos. Airio “Clover” restorane (dobilas yra nacionalinis airijos simbolis) gali rasti Guiness'o, ten visada švenčiama St. Patrick'o diena. Amerikietis “La Piscina” bare su baseinu kiekvieną 7dienį kepa geriausius mieste steak'us ir pas jį gali gauti rusiško “Baltica” alaus, kažkokiu tai būdu atkeliavusio iš St. Peterburgo. Mūsų gido Jack'o nuomone - “the best beer in Guatemala”, o jis britiško kraujo ir šituose reikaluose išmano. Didelę dalį atvykėlių vienijantis sakinys – visi jie atvažiavo trumpam, bet pasiliko ilgiau nei planuota. Girdėjau ne vieną istoriją, kaip žmonės išvažiavę į trijų mėnesių trip'ą po centrinę Ameriką antroj savaitėj užstrigo San Pedro de Laguna ir ten praleido visą likusį laiką. Daugumoj hostel'ių rasi savanoriaujančių užsieniečių, o hosteliuose rasi skelbimus, kad už 4 valandas darbo per dieną, gausi lovą, maistą ir dar kartais nemokamo alaus. Ir visus šitus žmones nesunku suprasti. Miestelis tiesiog įtraukia atvykėlius, nepastebimai atima visą jų laiką ir nenoriai paleidžia. Dėl didelės konkurencijos visos atvykėliams aktualios kainos yra mažiausios iš visų ežero pakrantės miestelių. Cubą beveik visur gali gauti už 10Q (1Eur) ir mažiau; yra viena vieta, kur kažkurią vieną dieną viduryje savaitės happy hour metu romas su kola ir laimo skiltele tekainuoja 4Q. Su argentiniečiu Hernan'u už dvivietį kambarį kažkokiuose svečių namuose mokėjom po 15Q per dieną (tiesa kambarys tikrai buvo minimalistinis). Baidarę trims valandoms galima išsinuomuoti už 25Q . Kiekvieną vakarą kuriam nors aplink gringo street esančiame bare ar restorane vyksta koks nors koncertas. Kadangi mes ten buvom Semana Santa metu, kiekvieną vakarą vykdavo bent keli gyvi nemokami koncertai, dažnai vos pora minučių kelio vienas nuo kito esančiuose baruose. Repertuare dažnai reagge'is, lotynų amerikos hitai ar gerai žinomi roko lengendų gabalai, kartais atliekama žinomų arba nebūtinai Gvatemalos grupių, kartais tų pačių gring'ų su kuriais dar vakar tam pačiam bare kito koncerto metu gėrei cubas.
San Pedro de Laguna yra įsikūręs kalno šlaite ir nuo pakrante einančios gringo street paėjus bet kokia gatve šiek tiek į kalną randi visiškai kitą pasaulį. Čia karaliauja vietiniai gyventojai, iš kurių didelė dalis majai. Miestelis marga jų tradiciniais spalvingais kostiumais. Kitaip nei “gringo street”, kur didžiausias veiksmas vyksta vakare, čia viskas labiausiai kunkuliuoja rytais. Turguje galima pigiai prisipirkti vaisių, daržovių ir kitokių vietiniams reikalingų prekių. Girdėjau, kad miestelyje yra daugiau nei 100 bažnyčių (Gvatemaloje kiekviena pašiūrė ant įėjimo užsirašiusi ką nors panašaus į “ieškokite Dievo” kvalifikuoja tapti bažnyčia). Priklausomai nuo to kurioje miestelio dalyje esi, jis gali pasirodyti ir tipiškas tradicinis, ir kurortinis. Sutikite, čia lengva užstrigti...
Praeitą savaitę turėjau labai gerą pasiteisinimą niekur iš ten nevažiuoti – Velykų savaitės metu gvatemaliečiai labai mėgsta keliauti patys ir visi keliai, transportas ir viešbučiai užsikemša. Bet pirmadienį nusprendžiau, kad jau laikas iš čia dingti, kol neįstrigau ir aš. Kadangi girdėjau daug gerų atsiliepimų, nusprendžiau lipti į Santa Maria vulkaną esantį netoli antrojo pagal dydį šalies miesto Quetzaltenango (Xela), turinčio apie pusantro šimto tūkst gyventojų. Tą jau įvykdžiau ir šiandien saulėtekį pasitikau ant 3772m aukščio vulkano. Bet apie tai kitą kartą. Vakar planavau, kad šiandien, sugrįžęs iš vulkano, iš karto keliausiu toliau, bet po beveik nemiegotos nakties ir nemažai nueitų kilometrų neliko noro kur nors judėti. Už tai hostel'is man atsidėkojo pirmu šioje kelionėje šiltu dušu :) Rytojaus planas – nuvažiuoti į netoliese esančiame San Francisco el Alto mieste penktadieniais vykstantį vieną didžiausių centrinėje Amerikoje turgų. Šis turgus nėra toks žinomas kaip Chichicastenango miestelyje 4dieniais ir 7dieniais vykstantys turgūs dėl to, kad jis nėra skirtas turistams ir į jį suvažiuoja pagrinde vietiniai gyventojai. Čia nerasi daug suvenyrų, bet laisvai gali nusipirkti arklį ar papūgą.
Pabaigai – nuotraukos iš Semana Santa procesijų San Pedro de Laguna miestelyje.
P.S. Visas šio blogo nuotraukas galima rasti ir https://picasaweb.google.com/gvepstas
 |
| Šventei pasibaigus... |
No comments:
Post a Comment