Dauguma keliautojų Guatemalos sostinę aplenkia. Miestas yra laikomas dideliu, purvinu ir labai nesaugiu, tad netgi keliautojai atskirdę į sostinėje esantį pagrindinį šalies oro uostą dažniausiai važiuoja tiesiai į už mažiau nei valandos kelio esančią Antigua. Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Gvatemaloje skelbia, kad vien per kovo mėnesį šalies sostinėje įvyko 8 nusikaltimai prieš US piliečius, iš kurių penkiuose buvo grasinama ginklu. Ir čia tik per kovo menesį, kuris, panašu, buvo vienas ramesnių. Vasarį pvz. suskaičiavau net 8 apiplėšimus, kuriuose nukentėjo vien Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados darbuotojai ir jų šeimos nariai. Tiesa, paskaičius JAV ambasados puslapį gali pasirodyti, kad visa šalis yra beveik karo zona, kur nusikaltėliai žudo ir grobia užsieniečius, bei plėšia autobusus. Taip tikrai nėra, daugumoje šalies miestų jaučiausi visiškai saugus net vaikščiodamas vienas tamsiu paros metu ir iš daugybės sutiktų keliautojų girdėjau tik pora istorijų apie iš kuprinių pavogtus daiktus.
Taigi, sekmadienį ryte atsisveikinu su mane priėmusia šeimyna, grąžinu dviratį į nuomos punktą ir važiuoju į autobusų terminalą. Prieš akis 4 valandų kelionė į šalies sostinę. Vizitą į sostinę pradėjau planuoti šiek tiek iš anksčiau ir per tarptautinį svetingumo klubą couchsurfing.org susiradau vietinį gvatemalietį Diego pas kurį ir apsistosiu. Pagrindinė priežastis, kodėl stengiausi susirasti nakvynę per cs – miesto dydis. Guatemala City – didžiausias Centrinės Amerikos miestas (Meksika, priešingai mano ankstesnei nuomonei, Centrinei Amerikai nepriklauso), kuriame gyvena maždaug 3 milijonai gyventojų. Kadangi planuoju mieste užsibūti tik pora dienų, vietiniai patarimai ką aplankyti tikrai praverstų. Kita priežastis, aišku, saugumas. Netikiu, kad miestas iš tiesų yra toks pavojingas, kaip dauguma įsivaizduoja, bet pilnai suprantu, kad gali būti tokių vietų į kurias geriau turistams nepatekti, tad vietinė pagalba ir čia labai praverstų. Diego parašo, kad atvyks manęs pasitikti į stotį, bet iš karto susiduriam su problema. Guatemala City pasirodo neturi normalios autobusų stoties. Visi autobusai stoja privačiuose autobusų kompanijų terminaluose. Kadangi “chicken bus” autobusų grafikai neegzistuoja, o Xela-Guate maršrutą aptarnauja tikrai ne viena ir ne dvi kompanijos, kurioje miesto vietoje atsidursiu žinoti neįmanoma. Išeitį randam gana lengvai: įlipęs į autobusą pas vairuotojo padėjėją pasiklausiu į kokį terminalą atvažiuosime ir iš šalia sėdinčios moters paprašau telefono SMS žinutei išsiųsti. Po kokios valandos Diego atskambina ir pasako, kad niekur neranda adreso kur mano paminėtos firmos terminalas yra. Autobusas pilnas ir man prasibrauti iki priekio ir paklausti beveik be šansų. Be to prarasčiau savo kad ir labai suspaustą, bet visgi sėdimą vietą. Susitariam, kad jeigu jis taip ir neras, pats jam paskambinsiu jau atvažiavęs. Atvykus į sostinę visas autobusas greitai ištuštėja ir į terminalą lieka važiuoti tik kelis žmonės. Greitai suprantu kodėl – tas jų “terminalas” pasirodo tėra tiesiog garažas kažkur miesto pramoninėje zonoje, kuriame stovi vos keli autobusai. Vėl pas aplinkinius prašau telefono ir šį kartą paskambinęs pasakau tikslų adresą. Diego pažada už 10 minučių būti o aš pradedu dairytis aplinkui. Vieta tikrai ne gražiausia iš mano matytų, bet Žemieji Paneriai Vilniuje irgi nėra tarp miestą geriausiai reprezentuojančių rajonų. Diego atvažiuoja manęs pasiimti su apynauju Golfu ir važiuojam pas jį į namus.
Pagrindinis patarimas visiems vykstantiems į šalies sostinę – pamirškite viską ką matėte kiutose Gvatemalos miestuose. Ištrinkite iš atminties visą įvaizdį, kurį turite susidarę, nes Guatemala City yra visiškai kitas pasaulis. Tai kontrastų miestas – seni dūmų kamuolius visur paliekantys autobusai čia važinėja tarp naujausių modelių Mersų ar Toyotų o naujos statybos dangoraižiai savo šešėliais uždengia lūšnynų kvartalus. Tai vienintelis tikras miestas šalyje, šalia kurio Xela pasirodo tik kaip nedidelis kaimelis.
Diego mane atsiveža į naujos statybos daugiabučių kvartalą. Pasignalinus namo apsaugos darbuotojas atidaro vartus ir pasistatom mašiną pirmame aukšte esančioje stovėjimo aikštelėje. Kylam liftu į 14 aukštą ir Diego atrakina man duris. Įėjus man šiek tiek “atsidaro stalčius” - visą laiką keliaudamas po mažus miestelius ir nakvodamas pigiausiuose hosteliuose susidariau įspūdį, kad Gvatemala neturtinga šalis ir kažkaip net nepagalvojau, kad šalyje gali būti pasiturinti klasė, kuri gyvena moderniuose namuose, atostogauja JAV ar Europoje ir vaikai gali gauti modernų išsilavinimą privačiuose universitetuose. Butas įrengtas tikrai skoningai ir prabangiai, dėmesį patraukia antikiniai baldai bei meno dirbiniai. Gaunu atskirą kambarį, kuris nors nėra didelis, bet turi atskirą tualetą ir dušą. Tokios prabangos jau seniai neturėjau... Iš karto esu pakviečiamas valgyti. Pietums šiandien lašiša prie kurios galiu pasirinkti kelių rušių daržoves ir padažus. Sužinau, kad Diego tėvas valdo šeimos juvelyrinių dirbinių verslą, kuriame darbuojasi beveik visa šeima. Diego prieš kelis mėnesius baigė tarptautinio verslo ir politikos studijas viename iš privačių miesto universitetų (valstybinis universitetas mieste tėra vienas, o privačių priskaičiuojama kone 10). Ateityje jis norėtų rasti darbą kokioje nors tarptautinėje organizacijoje, bet šiuo metu taip pat darbuojasi šeimos versle. Diego yra jau ketvirtosios kartos atstovas dirbantis dar jo prosenelio pradėtame versle. Jo jaunesnė sesė yra paskutinio kurso civilinės inžinerijos studentė, o vyresnė sesė jau ištekėjusi ir su tėvais nebegyvena. Kiekvienas šėimos narys turi savo automobilį – visi apynaujai, bet nieko prabangaus. Mieste, kur viešajame transporte net ir dienos metu kartais pasitaiko ginkluotų apiplėšimų, tokia prabanga yra beveik būtinybė. Mintyse pajuokauju, kad šeimos galva galbūt turi lietuviško kraujo – trys iš keturių automobilių yra Volkswagen'ai (du Golfai ir Jetta). Tokių šeimų Gvatemalos sostinėje tikrai ne viena ir ne dvi – vien išėjęs į balkoną galiu suskaičiuoti daugiau nei dešimtį netoliese esančių panašių naujos statybos daugiabučių.
Su Diego išvažiuojame į miesto centrą. Miestas nepaliauja manęs stebinti – viskas modernu, gatvės plačios, daug žalumos ir įvairiausių paminklų bei fontanų, visur šviečia reklamos ir turbūt nepravažiuosi nei kilomentro nesutikęs bent vieno iš JAV greito maitinimo tinklų. Automobilių parkas čia gerokai naujesnis ir kadangi šiandien sekmadienis matyti nemažai šeimų tiesiog vaikščiojančių plačiomis miesto alėjomis.
Atvažiuojame į miesto centrą – Zona 1. Čia kai kurios gatvės atrodo gerokai liūdniau ir sužinau, kad naktimis tai vienas iš pavojingesnių miesto rajonų. Miesto centre, kaip ir daugelyje kolonijinių miestų, yra centrinis parkas ir miesto aikštė, supami svarbiausių kolonijinio laikotarpio pastatų – buvusių prezidento rūmų (dabar ten įrengtas muziejus) ir katedros. Centrinė aikštė pilna žmonių, gatvės prekeivių, pamokslininkų ir panašių veikėjų, sutraukiančių minias klausytojų. Viskas šiek tiek panašu į Londono Hyde parke esantį “Speakers corner”.
Į pietus nuo čia eina eina pagrindinė miesto pėsčiųjų arterija – šeštoji aveniu. Žmonių čia taip pat netrūksta – vaikštinėja šeimos, gatvės artistai rodo įvairius triukus, smulkūs prekeiviai iš po skverno pardavinėja visokius niekučius, sutinkam netgi krišnaistų procesiją. Viskas labai gražu ir jauku. Iš Diego sužinau, kad anksčiau ši gatvė buvo kaip vienas didelis turgus ir kartais net praeiti būdavo sunku. Dabar visi prekystaliai iš čia pašalinti ir gatvė priklauso pėstiesiems.
Iš šeštosios aveniu atsiveria gražus vaizdas į arką, priklausančią miesto centrinio pašto pastatui, kuri patenka į visų turistų objektyvus.
Šiek tiek nuklysiu į šoną ir pristatysiu gatvių sistemą, pasikartojančią beveik visuose miestuose. Čia visur galioja amerikietiška tvarka ir gatvės žymimos skaičiais. Tai įmanoma dėl to, kad miestai pastatyti pagal logišką tvarką ir padalinti į taisyklingus keturkampius - kvartalus. Gatvėje paklausus kelio į kokį nors objektą tau visada atsakys maždaug taip: eikite 3 kvartalus tiesiai ir tada 6 kvartalai į dešinę. Avenida (aveniu) eina vertikaliai (šiaurė-pietūs), o calle (gatvės) – horizontaliai. Gatvių ir aveniu numeriai paprastai didėja judant iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus. Pagal adresą Gvatemaloje galima nustatyti beveik tikslią vietą kur namas randasi. Pvz užrašas “9a Av 4-23” reiškia, kad tai yra namas nr. 23, esantis 9a aveniu, kvartale po 4 gatvės (calle). Kadangi gatvių ar aveniu numeriai kartais pasikartoja, labai svarbu žinoti ir zoną kurioje yra ieškomas pastatas, pvz., šalies sostinė turi net 21 zoną. Perpratus šią sistemą judėti po miestą pasidaro gerokai paprasčiau, nes netgi be žemėlapio visada gali lengvai surasti norimą adresą.
Toliau nuvažiuojame prie vienos ant kalno esančios bažnyčios, kurios pavadinimo nepamenu. Tai viena mėgstamiausių Diego vietų mieste. Iš ten atsiveria gražūs miesto vaizdai, aplinkui žaidžia vaikai, vaikštinėja jų tėveliai. Ten pasižiūrime saulėlydį ir po to grįžtame namo.
Vakare daugiau niekur nevažiuojamk, tad šiek tiek pabendrauju su tėvais, palendu po dušu, pamikrstu internete, skaniai pavalgau ir einu miegot. Ryte atsikeliu dar prieš aštuonias, bet jau randu virtuvėje besisukiojančią šeimininkę. Vaizdas šiek tiek sukelia šypseną, nes ji atrodo lygiai taip pat, kaip tarnaitės kurias esu matęs meksikietiškuose serialuose. Diego šiandien laisvadienis, tad pavalgom pusryčius ir toliau važiuojam apžiūrėti miesto. Pasisakau, kad norėčiau aplankyti Nacionalinį Archeologijos ir Etnologijos muziejų (Museo Nacional de Arqueología y Etnología ), kuris turi sukaupęs didžiausią majų dirbinių kolekciją. Diego pasiūlo iš pradžių aplankyti kitą taip pat archeologinį “Popol Voh” muziejų, kuris yra įsikūręs jo universitete. Pirmiausia didelį įspūdį palieka pats universitetas. Jis įsikūręs didelėje, gražiai sutvarkytoje teritorijoje, aplinkui daug žalumos, pastatai ir auditorijos įrengtos tikrai moderniai. Žodžiu, taip kaip ir turėtų geras universitetas. Šiek tiek gailiuosi, kad nepaklausiau, kiek jame kainavo mokslai, bet kažkaip nemėgstu per daug žmonių klausinėti apie piniginius reikalus. Stovėjimo aikštelėje po medžiais pamatau kokia dvidešimties vyrų būrelį, kurių dauguma turi ginklus. Pasirodo dalis studentų turi savo asmens sargybinius, kuriems į universiteto pastatus patekti draudžiama.
Pats muziejus palieka ne mažiau įspūdingas nei universitetas. “Popol Vuh” yra majų pasaulio sukūrimo mitas ir muziejuje eksponuojama panaši ekspozicija kaip ir nacionaliniam, tik čia visi eksponatai priklauso universitetui. Majų dirbiniai tikrai įspūdingi, pats muziejus įrengtas gražiai, visur aprašymai yra ir anglų kalba. Beje, tuo metu esame vieninteliai muziejaus lankytojai.
Toliau važiuojam į nacionalinį muziejų. Deja, pirmadieniais jis neveikia. Kadangi jau pietų metas, Diego pasiūlo važiuoti namo pavalgyti. Baigus pietauti dangų aptraukia tamsūs debesys ir netrukus prasideda toks lietus, kad net aplinkinius pastatus sunku įžiūrėti. Į lauką nosies kišti nesinori, o ir gatvės gali būti patvinę ir sunkiai pravažiuojamos, tad popietę praleidžiam namie. Vakare Diego pasiūlo ir aš džiaugsmingai sutinku važiuoti pasižiūrėti naktinio miesto. Važiuojame į pirmąją zoną ir pirmiausia sustojame (Ex)Centricó bare, kuris pasak Diego populiarus tarp europiečių, kurių nemažai gyvena šalia esančiame daugiabutyje. Bet šiandien pirmadienis ir žmonių nedaug. Išgeriam po bokalą alaus, suvalgom porciją Nachos (LT tai vadinasi kukuruzų traškučiai pvz. Dorritos) su padažu ir sūriu ir važiuojam toliau.
Sekantis sustojimas – Las Cien Puertas (lt. Šimtas durų). Tai uždara kolonijinio stiliaus alėja, sakoma, turinti šimtą durų (ar tai tiesa skaičiuoti nebandžiau). Anksčiau čia buvo o dabar įsikūrę daugiau nei dešimt įvairių barų, kurių dauguma šiek tiek bohemiški. Kadangi šiandien pirmadienis, tai ir čia dauguma barų uždaryti. Tiesa, vienas žinomiausių, kuris taip pat vadinasi Las Cien Puertas veikia. Šalyje vykusio pilietinio karo metu, ši vieta garsėjo kaip valdžios politikai nepritariančių intelektualų ir meninkų susibūrimo vieta. Visos sienos aprašinėtos įvairiais šūkiais, tarp kurių dažniausiai marga žodis “revoliucija”.
Šiandien ryte Diego jau reikia į darbą, o man į kelią. Atsisveikinu su tėvais ir prieš darbą esu atvežamas prie Nacionalinio Archeologijos ir Etnologijos muziejaus, kurio vis dėlto nusprendžiau nepraleisti. Diego prisako nebandyti pačiam su visais savo daiktais keliauti viešuoju transportu ir liepia apžiūrėjus muziejų pirmiausia paskambinti jam. Įėjimo kaina į muziejų vietiniams ir užsieniečiams skiriasi, tad turiu susimokėti gana nemažai – 60Q. Kolekcija šiame muziejuje didesnė ir įspūdingesnė negu Popol Vuh, bet pats muziejus įrengtas prasčiau ir jokios informacijos anglų kalba nematyti.
Kaip ir tarėmės, apžiūrėjęs muziejų susirandu telefoną, paskambinu Diego ir jis už kokia 20min atvažiuoja manęs pametėti iki autobusų stoties. Iš sostinės planavau jau pagaliau važiuoti į Hondūrą, bet vakar eilinį kartą apsigalvojau. Netyčia išsiaiškinau, kad trečiadienį yra 30-osios Bob Marley mirties metinės. Karibuose jis kone prilyginamas Dievui, tad nusprendžiu, kad žmonės turėtų būtinai tai švęsti. Gvatemalos rytuose, Karibų jūros pakrantėje yra miestelis pavadinimu “Livingston” į kurį patekti reikia keltis keltu ir kuris atmosfera primena Karibų salas. Ar kas nors konrečiai ten vyks neįsivaizduoju, bet nusprendžiu, kad jei kažkur kažkas ir vyks, tai Livingston turėtų būti ta vieta. Tad šiandien nusprendžiu važiuoti prie Rio Dulce (Saldžioji upė) į to paties pavadinimo kaimelį. Iš šio kaimelio upės žiotimis plaukioja valtys į Livingston. Tai nėra arčiausias ar pigiausias būdas keltis, bet girdėjau, kad atsiveriantys vaizdai tikrai verti visų sumokėtų pinigų. Dar vakar vakare pasidomėjom kokios autobusų kompanijos važiuoja į Rio Dulce ir kur jų terminalai. Pasak Diego “chicken bus” į ten nevažiuoja, tad teks naudotis brangesnių (ir patogesnių) autobusų kompanijų paslaugomis. Kelionė turėtų užtrukti apie 6 valandas, už kurią susimoku 63Q. Visai neblogai, nes autobusas tikrai gerokai patogesnis už “chicken bus'us” - yra daug vietos kojoms, nereikia viena sėdyne dalintis su kitais keliaujančiais ir rodo net filmus. Prieš lipant į autobusą apsaugos darbuotojai apieško visus keleivius, tad autobusas turėtų būti tikrai saugus ir aš galiu sau ramiai dirbti kompiuteriu (ko niekada nesugalvočiau “chicken bus'e”). Tiesa, oro kondicionierius sostinėje šaldęs taip, kad norėjosi užsidėti megztinį, artėjant prie Karibų jūros, kur oro temperatūra gerokai aukštesnė nei sostinėje, veikti nustojo visai. Ką gi, reikia vėl priprasti prie 30 laipsnių viršijančios temperatūros, nes iš kalnuoto regiono jau išvažiavau ir artimiausias kelias savaites šiltesnių drabužių manau neprireiks.
Vakar vakare nepavyko rasti interneto, tad įkeliu šiandien ir už kokios valandos išplaukiu į Livingston...
No comments:
Post a Comment